Štučkos

Kiekvienais metais laukdavau savaitraščio "7 meno dienos" paskutiniojo metų numerio, nes ten būdavo sudėta įvairių apžvalgininkų ir kritikų asmeniniai metų kūrinių topai - teatro, literatūros, dailės, kino... Pvz, žr. 2007 metų paskutįjį nr.

Primenu - aš juk sąrašiukų mėgėja :D

Ir kuo įvairesni tie sąrašiukai, tuo geriau. Vieningas "grupės draugų" sudarytas sąrašas man nepatiktų. Man patinka personalizuoti sąrašai.

Taigi šįmet "7 meno dienos" jau šito malonumo nebesugebėjo pateikti. O gaila.

Nors Živilė Pipinytė visgi padarė savo matytų praeitais metais filmų apžvalgą. Įdomu, paskaitykite: Filmų yra, ir tai jau gerai

Persirašau jos pažymėtųjų filmų sąrašėlį:

Vienas iš pirmųjų šiemet pamatytų filmų buvo brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams". Su juo ir lyginau pamatytus vėliau. Matyt, taip turi būti, kad visi geriausieji buvo beveik išimtinai juodi. Ne tik sūnų, bet ir didžiausias gyvenimo iliuzijas praradusio tėvo tragedija Paulo Haggiso filme „Elos slėnyje", viena tėvo mirtį išgyvenančio paauglio diena meksikiečio Fernando Eimbcke's „Tahoe ežere", su artimųjų mirtimi susietos tapatybės paieškos Vokietijoje ir Turkijoje Fatiho Akino filme „Iš kitos pusės", totalitarinė Rumunijos kasdienybė Cristiano Mungiu filme „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos", skausmingai išgyvenama artimiausio žmogaus išdavystė lenko Michaùo Rosos „Įbrėžime". Šių dienų kinas nelepina pigia viltimi, todėl jos blyksniai tokie brangūs. Tai - tikėjimas prisikėlimo stebuklu Carloso Reigadaso „Tylioje šviesoje" ar nostalgiškas tikėjimas šviesiuoju žmogaus pradu meistriškame Volkerio Koeppo filme „Šeivamedžio žiedas" apie apleistus Kaliningrado srities kaimo vaikus, sukrečiantis Antoine'o Cottino ir Pavelo Kostomarovo filmas „Motina". Tai - ir filosofinių prasmių prisodrinta Jia Zhang-ke „Nenaudinga", ir priverčiantis pažvelgti giliau į save Nicholas Philibert'o „Sugrįžimas į Normandiją". Ir nuostabi galimybė dar kartą vienu ypu išgyventi septynias su puse Belos Tarro „Šėtono tango" valandas.

Dėl malonumo žiūrėti septynias su puse valandos Belos Tarro filmą abejoju, aš mėgstu trumpesnius filmus. Nes kai filmas užsitęsia, tai mintyse pradedu skaičiuoti, kiek knygos galėjau perskaityti per tą laiką :)

Tačiau kitus pavadinimus peržiūrėjau įdėmiai. Taip jau gavosi, kad filmas „Elos slėnyje" yra paskutinysis mano matytas filmas ir apie jo gerą kokybę man byloja mano savijauta: kai filmas man padaro įspūdį, aš ilgai negaliu prisiruošti žiūrėti kito filmo. Taigi, vis dar vyksta kaip ir filmo virškinimo procesas, "skrandis" pilnas, poreikio pasipildyti nauju nėra. Šio filmo įspūdžius aprašiau bloge "idant...".

Fatiho Akino filmo vis neprisiruošiu pažiūrėti - mano kaltė, bet kopija nelabai gera, o norisi žiūrėti patogiai. Bet reiks.

Rumunišką „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos" žiūrėjau, patiko, bet nepriskirčiau prie labiausiai-labiausiai. Todėl, kad iš filmo laukiu, kad jis man leistų pajausti, apmąstyti, išgirsti tai, ko anksčiau nepastebėjau, nežinojau, vengiau. T.y., kad filmas man atvertų akis, priverstų pamatyti man nematytą gyvenimo, žmogaus ar reiškinio pusę. Matyt, niūri socialistinė rumuniška tikrovė tokį poveikį ir padarė Kanų kinofestivalio žiuri. Jiems tai buvo nauja, nematyta sistemos santykio su savo žmonėmis iliustracija. O aš šiame filme patyriau tik atpažinimo jausmą: taip, ir pas mus taip buvo, ir bendrabučiai tokie, ir problemų sprendimo metodai tie patys, tik turbūt pas mus dar komplikuotesni, ir aplinka panaši, ir šeimyninės užstalės mažuose butukuose tokios pat, ir viešbučių restoranų įvykiai tie patys... Gyvenau to filmo nuotaika, bet nepatyriau sukrėtimo.

Aš, matyt, nesu linkusi per daug pasiduoti retro nuotaikoms. Ir kuo tiksliau ir įtikinamiau rodoma praeitis, tuo labiau aš tolstu nuo filmo. Nes klausiu: o kaip tai atrodo dabar? Ar dabartinis žmogus patiria kitokių, bet ne mažiau skaudžių įvykių? Kaip pakelti, pergyventi, įžiūrėti šviesą dabartiniame mūsų gyvenime? Todėl aš prie geriausių pernai matytų filmų priskirčiau Lenkų filmų festivalio metu matytą filmą "Burtai" ("Sztuczki", režisierius Andrzej Jakimowski). Štai ką pavapėjau po šio filmo parėjusi namo:

Šiandienos filmas "Sztuczki" buvo kol kas geriausias iš matytų. Kaip gurkšnis labai šviežio, labai tyro vandens. Režisieriaus Andžejus Jakimowskio herojai - mažo miestelio gyventojai - visi be išimties simpatiški, net bjauri kaimynė, įtūžusi išverčianti makaronus ant savo nelabai rimtos dukters galvos. Tikrai, reikia mokėti gyvenime tam tikrų "štučkų", kad nykumas virstų džiaugsmu. Net kartais labai smarkiai rizikuojant ir patiriant nusivylimą.