Čia bus apie žiniasklaidą. Kadangi rankioju straipsnių, demaskuojančių žiniasklaidos ydas, nuorodas, tai pamaniau, jog reiktų paieškoti ir to priežastis atskleidžiančių straipsnių nuorodų. Gal net pateisinimų, bet normalių, o ne demagoginių, a la Radzevičiaus pareiškimų apie žurnalistų persekiojimus, neleidžiant jiems filmuoti tualete.
Kaip tik radau Fantos bloge sekamo Jakovo Krotovo blogo naujausią įrašą: ЖУРНАЛИСТИКА – ПЕРВАЯ БЕЗГОНОРАРНАЯ ПРОФЕССИЯ. Pagrindinė jo mintis yra ta, kad už informaciją reikia mokėti, jei nori, kad ta informacija tikrai būtų informacija, o ne pletkai.
Panašių samprotavimų yra šviežiausiame Šiaurės Atėnų numeryje publikuotuose latvių intelektualų tekstuose: Kaip gyvuoja „dama kultūra“?. Čia jie aiškiai piktinasi Latvijos vyriausybės padidintais PVM'ais, tačiau ne taip mužikiškai kaip koks Valatka ar vargšė ant bėgių gulinti Jasukaitytė, tačiau labai argumentuotai, kultūringai. Tai rodo, kad Latvijoje normali spauda dar neišmirusi kaip pas mus, jei puoselėja ir išlaikė tokius įdomius, mąstančius autorius. :)
Ir štai aptinku filosofės Andos Rožukalnės straipsnelyje "Kodėl turiu mokėti?" tą pačią mintį: už kokybę reikia mokėti. Tačiau baigiamoji straipsnio mintis man labai liūdna. Joje Anda Rožukalnė dar tik pranašauja, kas atsitiks Latvijoje, jei žiniasklaida nebus palaikoma, auginama, puoselėjama:
Jei žmonės neparems žiniasklaidos interesų, tai nepriekaištaukite, kad visuomenės interesai irgi greitai nė vieno nebedomins. Pakalbėsime su jumis apmokestintose laidose, reklaminiuose klipuose, mokesčių pinigais finansuojamame politinės reklamos laikraštyje. Skurdas vėl vers spaudą prisitaikyti prie reklamuotojų interesų, parsiduoti bet kam, tačiau jūs nebenorėsite jos skaityti!
Klausykit, bet juk pas mus jau taip yra. Bet ar tai nėra pasekmė to, jog visuomenė iš tikrųjų pamiršo žiniasklaidą, mokėjo jai tik už pramogas, nereikalavo iš politikų, kad skirtų lėšų kultūriniams projektams?
Ir ar nekeista, kad tokius dalykus randu tik pas kaimynus, o kur mūsų autorių analizės?
Nuoroda į Krotovo blogą pas mane dar guli iš inercijos, dar vis neišmetu. Nors jau žadėjau mest, nes smarkokai pasibjaurėjau jo postringavimais (ir juo pačiu) tada, "Gazos karo" metu. Demagogas.
AtsakytiPanaikintiO dėl problemos "visuomenė iš tikrųjų pamiršo žiniasklaidą, mokėjo jai tik už pramogas, nereikalavo iš politikų, kad skirtų lėšų kultūriniams projektams..."- nežinau, ar yra tokia problema. Ar ji būtent tokia.
Reiktų bandyt prisimint, kas pirmiau atsirado: "višta, ar kiaušinis". Kodėl būtent dabar ši problema "staiga" atsiranda.
Aišku, kad TOKIOS problemos negalėjo būt tokiose valstybėse, kaip TSRS, nacių Vokietijoj, ir netgi Smetonos Lietuvoj. Kuo geri yra diktatoriški režimai, tai tuo jau tikrai: jie visi rūpinosi savo liaudies švietimu, kultūra ir sveikata. Sportas, mokyklos, menas- bet kurios bent kiek protingos diktatūros prioritetai. Bet kuris diktatorius supranta, kad tai yra būtini, labai svarbūs dalykai, dar labiau svarbūs, nei policija ir kariuomenė.
Kažkodėl demokratijoms šito supratimo pritrūksta.
Nė viena "demokratinė" šalis nenusprendžia, kad galima gyvent be kariuomenės, arba, kad tegu kariuomenė išlaiko pati save, komerciniais pagrindais. Nors be kariuomenių kai kurioms šalims galima būtų išgyventi kur kas lengviau, negu be bibliotekų, be rimtų žurnalų, protingų laikraščių, padorios televizijos.
Dar man yra neaišku, kodėl VISUOMENĖ PRIVALO reikalauti iš savo rinktų politikų, kad jie BŪTŲ PROTINGI?
Arba mes išsirenkame protingus, arba mes išsirenkame kvailius.
Jeigu jie protingi- kodėl iš jų reikia kažko reikalaut, kad jie kažką suprastų?
O jeigu jie kvaili- tada vis tiek beviltiška.
Latvių tekstai labai išsiskirtų mūsų spaudoje, sutinku su Vilnimi. Spėčiau, kad jei nuimtumei autorių pavardes, tai lietuvių atskirtumei, o štai latvių tekstus gali netyčia priskirti Vakarų Europos atstovams.
AtsakytiPanaikintiMan labai įdomu, ar nors vienas dienraštis ar savaitraštis bandė paimti rinkos dalį aukštos kokybės-aukštų kainų strategija?
Kažkada, gal prieš porą metų ŠA buvo aiškinama, kodėl latviai ilgiau išsaugojo nepriklausomą spaudą. Ten kažkas susiję su privatizavimu, jie lyg ir neleido privatizuoti buvusio oficiozo "Tiesa", o iš jo padarė "Dieną" su stipriais kultūros ir pan. skyriais. Gal ką ir maišau, jei atrasiu nuorodų, tada papildysiu.
AtsakytiPanaikintiO į Tavo, VyneTu, klausimą turbūt tektų atsakyti neigiamai. Bet yra kita kryptis - savaitiniai žurnalai. "Veidas" gan ilgai laikėsi neįsileisdamas PR, lyg ir siūlydamas analitinius straipsnius, įvairių pažiūrų komentarus. Dabar jis kažkaip "supijarėjo", matyt, ne iš gero gyvenimo, o gal šeimininkai nusprendė, kad įsistvirtinus rinkoje jau galima pradėti pjauti pelną.
Aš įsivaizduoju, kad bandymas leisti žurnalą, o ne laikraštį, ir yra tas būdas, kai siūlai aukštesnę kokybę, bet norėdamas už ją gauti didesnę kainą, tą informaciją įvelki į žurnalo rūbelius. Privalumai tokie: skaitytojas mano, kad spalvotos nuotraukėlės ir blizgantis popierius tikrai brangesni už laikraštinį. Žurnalo turinį irgi lengviau sukompiliuoti: nereikia turėti daug žurnalistų, kurie tiektų medžiagą tam žurnalui, o užtenka prikalbinti įvairius autorius laiks nuo laiko ką nors parašyti, o į likusias laisvas kolonėles, jei koks autorius užgėrė, dizaineris prikaišios gražių ornamentų ir paveikslėlių. Laikraštyje taip neuždengsi tuščios kolonėlės :D
Bet savatraščiai turi minusą, kad jie nėra operatyvūs. Laikraštiena šiuo atveju tikrai būtų geriau. Galiu tik percituoti R.Staselio (žr. nuorodą mano ankstesniame pranešime) žodžius: "Jeigu perfrazuočiau pernai kalbintą Leszeką Balcerowiczių (jis kalbėjo apie nepopulistinės politikos galimybes), išeitų, jog parduoti rinkoje rimtą žiniasklaidą yra sunkiau, reikia didesnių pastangų bei gabumų, tačiau vis dėlto įmanoma."
O Fantos pateiktas pavyzdys apie privatizuotą kariuomenę man sukėlė daug minčių. Pavyzdžiui apie tai, kaip kiekvienas kunigaikštis turėjo savo kariuomenę ir laiks nuo laiko išsiruošdavo į žygį, kad duotų vyrams progą pasimankštinti, pasiplėšti naujų turtų, paprievartauti kaimynų moteris. Labai atitinka dabartinę žiniasklaidos būklę ;)