Apie lygias lytis ir drąsą būti kitokiais

Solveiga Daugirdaitė yra Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja. Nežinau, koks tų studijų tikslas, kaip ten matuojamos lytys, tiesą sakant jau seniai nesidomiu įvairių užsiėmimų prasmingumu, jei patinka žmonėms, tai tegul ir užsiima savais užsiėmimais.

Tikiuosi, kad ten aiškinama, jog lytys skirtingos ir nelygios, moterys elgiasi moteriškai, ir vyrai - vyriškai, o ne atvirkščiai. Ir kad nereikia vienodinti tų lyčių elgesio, nes būtent kitoniškumas yra lemtas kiekvienai lyčiai kitos atžvilgiu.

Štai pavyzdžiui, šiandien pasiklausiau, kaip S.Daugirdaitė piktinosi valdžia, kad atėmė iš vaikų nemokamus pietus mokyklose ir piktinosi visuomene, kuriai gaila iš savo kišenės sumokėti dvidešimt litų už automobilį, o negaila sumokėti už savo vaiko pietus 150 Lt. Tiesą sakant, šiuose teiginiuose gavosi irgi kažkokia moteriška painiava, nes man atrodytų, jog tai rodo visuomenės sveikumą, tačiau nepainiosiu labiau, nes kalba ne apie tai.

Man patiko, kad pastarosiomis dienomis šia tema išgirdau dvi aiškias nuomones, kurių viena skamba labai vyriškai, o kita - moteriškai. Mat ponas A.Račas kaip tik džiaugėsi, kad tų nemokamų pietų nebeliks, nes jis jautė savo orumo įžeidimą, kai kišant tuos nemokamus pietus jo vaikui kaip ir buvo parodoma, jog jis - šeimos galva - nesugeba uždirbti net savo vaiko pietums. Moteriškė Daugirdaitė gi kaip tik aiškina, kad ji dirba daug, tačiau ji mananti, kad mokykloje jos vaikams turėtų būti duodami nemokami pietūs, nes valdžia turi rūpintis vaikais. Gaunasi tokie vaidmenys: Račas jaučiasi savo vaikų tėvas ir tiesiogiai atsakingas už jų pamaitinimą, jam nepatogu ir įžeidu, jei kas kitas duoda pinigų jo vaikų maistui, o Daugirdaitė jaučiasi savo vaikų motina, kuriai labai svarbu nuolat priminti vaikų tėvui, kad jis privalo išlaikyti vaikus. Žinoma, ji tą vaikų tėvo vaidmenį paskiria valdžiai, bet tai irgi suprantama, nes valdžia irgi tam tikru mastu privalo atlikti šeimos galvos vaidmenį.

Man net neįdomu, kuri iš šių nuomonių teisingesnė, nes manau, kad kiekvienas teisus savaip. Pagal savo vaidmens suvokimą. Ir džiugu, kad silpnesnė lytis atvirai prisipažįsta, kad ji viena nesusidoros, todėl reikalauja iš stipresnės lyties pagalbos.

Taip ir turėtų būti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mūsų visuomenė moteriškėja. Nes vyriškų pareiškimų "padarysim, pasieksim, nugalėsim, pasirūpinsim patys" nebegirdėti. Girdėti vien moteriški: "jie (valdžia, biurokratai, niekšai) nesirūpina, neduoda, nepadaro, gelbėkit-padėkit".