Kai pašnekėjau apie vardus, tai mintyse pradėjau rikiuoti tuos, kurių vardais prie internete skelbiamų tekstų dažniausiai džiaugiuosi.
Sigito Parulskio tekstų visada laukiu, bet juk nepulsiu pirkti Pleibojaus vien todėl, kad ten publikuojasi S. Parulskis. Todėl "Krizės" man buvo kaip kalėdinė dovana iš Balso, net čia tinklaraštyje pasidėjau į "Nuorodas" :)
Yra kitas Parulskis, kurio tekstai taip pat žavūs, bet jis parsidavęs "Verslo klasei". Mane tas žurnalas popieriniame variante tiesiog prislėgė, todėl pasitenkinu retkarčiais paskaitydama tai, ką duoda internete. Ir randu šiuos Ernesto Parulskio tekstus:
Ernestas Parulskis: Naujoji askezė krizės sąlygomis
Ernestas Parulskis: Grynumo ataka
Dar vienas senesnis dalykas, kurį buvau praleidusi, o dabar su malonumu paskaičiau. Apie ekskursijas po Vilnių:
Ernestas Parulskis: Dešimt dalykų (I)
Ernestas Parulskis: Dešimt dalykų (II)
Nesupratau kas kam netinka. Parulskis Playboyui? Šiaip niekam iš garsenybių negėda buvo spausdintis ten...
AtsakytiPanaikinti"Šiaip niekam iš garsenybių negėda buvo spausdintis ten"
AtsakytiPanaikintiTikiu ir todėl domiuosi: pavyzdžiui, kokios garsenybės? Gali apie parašyti savo bloge.
The magazine has a long history of publishing short stories by such novelists as Arthur C. Clarke, Ian Fleming, Vladimir Nabokov, and Margaret Atwood, as well as monthly interviews of notable public figures, such as artists, architects, economists, composers, conductors, film directors, journalists, novelists, playwrights, religious figures, politicians, athletes and race car drivers. The magazine throughout its history has expressed a libertarian outlook on political and social issues.
AtsakytiPanaikintiKartą pirkau tą žurnalą dar ir dėl interviu su Salmanu Rušdžiu.
AtsakytiPanaikintiAš gi tokia 'skriaga', kad neperku žurnalo dėl 3-4 skaitomų puslapių :D
AtsakytiPanaikintiPerskaičiau Tavo Vilnie duotose nuorodose E.Parulskio tekstus.
AtsakytiPanaikintiLabai patiko II dalyje 7 gido aprašymas, kuris baigiasi aukštos prabos ironija, cituoju: "
Kartais dar papasakoju, kad Vilnius yra išrinktas nuobodžiausia Rytų Europos sostine. Kai klausytojai, išpūtę akis, pradeda gana nenuoširdžiai prieštarauti, aš jiems išaiškinu, kad nuobodumo titulas yra didžiulė vertybė, reiškianti, kad miestas skirtas ne turistams, o gyventojams. Kaip įrodymą pateikiu nekilnojamojo turto kainas." :D
Taip, ypač taiklus tas "pradeda nenuoširdžiai prieštarauti" :D
AtsakytiPanaikinti