Apie įžeidumą

Paskaičiau Riku Writes nusiskundimus dėl komentarų "Anonimai manęs nemėgsta". Vėlgi panašus akademinis požiūris kaip ir Donskio bei jo draugų. Sutinku, kad jei kas šlykščiai internete komentuodamas užsipuldinėja, tai dažniausiai nesivargina prisistatyti kokiu nors vardu. Toks pila visą savo vidinį purvą ant kieno nors galvos ir gal jam nuo to palengvėja? Nors matau ir tokių komentarų, kurie dubliuojami visuose portaluose, atrodo, kad žmogui rūpi apsisioti visas pakampes. Gal jis iš tų, kurių niekas niekada neišklauso? Nors neatmetu tikimybės, kad tokį tikslinį puolimą panaudoja galbūt koks straipsnio autoriaus kolega ar šiaip kokios struktūros samdytinis, vykdantis tik kokį nors pavedimą. Priežasčių labai daug ir įvairių, ypač tais atvejais kai akivaizdžiai vyksta kova dėl įtakos, daromas taip vadinamasis "nuomonės formavimo procesas".

Bet grįžkim prie Riku, kuris rašo apie filmus. Riku skaudina, kad kažkokie anonimai, jei nepripažįsta jo nuomonės dėl kokio nors filmo įvertinimo, vietoj to, kad argumentuotai paprieštarautų, šlykščiai jį užsipuldinėja, vadina "elitistu", siūlo nulipti nuo "aukšto žirgo", kaltina jį "keturmečio vaiko domėjimosi diapazonu":

However I continue to be surprised and disappointed by how vitriolic some people are. They can't read something they disagree with and move on or just leave their contrary opinion. They get nasty. I was called an "elitist" and told to "get off" my "high horse" and accused of having the "attention span of a four-year-old."

Čia mane suėmė juokas. Gal veikia mūsų lietuviškasis mužikiškumas, tačiau minėtieji epitetai, palyginus su tuo, ką tenka išgirsti mūsų internetinėje erdvėje, atrodo kaip komplimentai. :D Nes mūsuose ypač žurnalistai sugeba savo straipsniuose privardinti tokių priešininko apibūdinimų, kad visos Riku prielaidos, jog nemaloniai užsipuldinėti gali tik bailūs anonimai, o savo vardu niekas taip nedrįstų pasakyti, kelia tik juoką ir graudulį.

Ar tai reiškia, kad politkorektiškoje amerikoniškoje visuomenėje nebėra aršių puolimų? Lyg ir ne, man rodos ir pastarieji prezidento rinkimai parodė, kad ir ten žiniasklaida knisasi po šiukšlių konteinerius, kad tik ką nors bulvariškai skandalingo galėtų paskelbti. Užgaulioti mėgsta daugelis. Kai kurie taip siekia populiarumo, kai kurie taip nori iššaukti aršias diskusijas ar puolimo-gynybos žaidimus. Kai kurie tikrai žiauriai pergyvena ir jau nesiskaito su žodžiais. Kai kurie mano, kad labai sąmojingi. Kai kurie prarado viltį, kad jų balsas ir pastabos ką nors paveiks. Žodžiu, priežastys labai įvairios ir nebūtinai nusikaltėliškos. Čia labiau praverstų psichologinės studijos ir supratimas, kad žmogus yra toks, koks yra, ir nevisada susilaikymas atneša naudą.

Ir geriau jau mokykloje vaikams būtų pradėta aiškinti, kad tie, kurie išeina į viešąją erdvę, savaime tampa visokiausių nepatenkintųjų taikiniu, o ne tik fanų klubo garbinimo objektu.

Todėl pradėjus publikuoti savo nuostatas visam pasauliui gal nereiktų įsižeidinėti, kad ne visiems patinka tos nuostatos. Kad būtinai atsiras tokių, kurie įsižeis dėl tokių jiems nepriimtinų nuostatų ir pradės jie plūstis, nes kitaip nemoka išreikšti savo įžeistų jausmų...

Tai yra, siūlyčiau tiems įsižeidusiems autoriams pagalvoti, kad jie savo tekstais irgi kažką gal įžeidžia. Priimti tai kaip pasekmes to, jog išėjai į viešumą su savo pozicija. Ir neužvesti nesibaigiančių abipusių kaltinimų, puolimų, pasibjaurėjimų ar keršijimo.

Arba tokių niekingų "bakstelėjimų":

Na ką, tęsiam gerą tradiciją. Diskutuojam toliau apie žiniasklaidą... Juk mes ne blogesni už kitus, kurie taip pat labai ja rūpinasi ir siūlo diskutuoti. Visą savaitę. O mes terminų neužsibrėžkim ir diskutuokim nuolat.

Paaiškinu: čia taip ponas Račas įgelia Bernardinams, išdrįsusiems paskelbti keletą kritiškų straipsnelių ir pabandžiusių organizuoti diskusiją. Kuo jie taip nusikalto ponui Račui, galima tik spėlioti - gal neparodė susidomėjimo Jo Nuomone, gal nesikreipė pirmiausia į Jį, gal kalti dėl to Maldeikienės straipsnio atspausdinimo...

Įžeidumas juk toks augalas, kuris išauga po menkiausio lietaus.

Skaityti toliau...

Iš kitos pusės

Čia bus apie žiniasklaidą. Kadangi rankioju straipsnių, demaskuojančių žiniasklaidos ydas, nuorodas, tai pamaniau, jog reiktų paieškoti ir to priežastis atskleidžiančių straipsnių nuorodų. Gal net pateisinimų, bet normalių, o ne demagoginių, a la Radzevičiaus pareiškimų apie žurnalistų persekiojimus, neleidžiant jiems filmuoti tualete.

Kaip tik radau Fantos bloge sekamo Jakovo Krotovo blogo naujausią įrašą: ЖУРНАЛИСТИКА – ПЕРВАЯ БЕЗГОНОРАРНАЯ ПРОФЕССИЯ. Pagrindinė jo mintis yra ta, kad už informaciją reikia mokėti, jei nori, kad ta informacija tikrai būtų informacija, o ne pletkai.

Panašių samprotavimų yra šviežiausiame Šiaurės Atėnų numeryje publikuotuose latvių intelektualų tekstuose: Kaip gyvuoja „dama kultūra“?. Čia jie aiškiai piktinasi Latvijos vyriausybės padidintais PVM'ais, tačiau ne taip mužikiškai kaip koks Valatka ar vargšė ant bėgių gulinti Jasukaitytė, tačiau labai argumentuotai, kultūringai. Tai rodo, kad Latvijoje normali spauda dar neišmirusi kaip pas mus, jei puoselėja ir išlaikė tokius įdomius, mąstančius autorius. :)

Ir štai aptinku filosofės Andos Rožukalnės straipsnelyje "Kodėl turiu mokėti?" tą pačią mintį: už kokybę reikia mokėti. Tačiau baigiamoji straipsnio mintis man labai liūdna. Joje Anda Rožukalnė dar tik pranašauja, kas atsitiks Latvijoje, jei žiniasklaida nebus palaikoma, auginama, puoselėjama:

Jei žmonės neparems žiniasklaidos interesų, tai nepriekaištaukite, kad visuomenės interesai irgi greitai nė vieno nebedomins. Pakalbėsime su jumis apmokestintose laidose, reklaminiuose klipuose, mokesčių pinigais finansuojamame politinės reklamos laikraštyje. Skurdas vėl vers spaudą prisitaikyti prie reklamuotojų interesų, parsiduoti bet kam, tačiau jūs nebenorėsite jos skaityti!

Klausykit, bet juk pas mus jau taip yra. Bet ar tai nėra pasekmė to, jog visuomenė iš tikrųjų pamiršo žiniasklaidą, mokėjo jai tik už pramogas, nereikalavo iš politikų, kad skirtų lėšų kultūriniams projektams?

Ir ar nekeista, kad tokius dalykus randu tik pas kaimynus, o kur mūsų autorių analizės?

Skaityti toliau...

Skaitysiu

Barth, John. KELIO PABAIGA, žr. ką sako Fomina, ką sako CASTOR&POLLUX.

Khaled Hosseini. BĖGANTIS PASKUI AITVARĄ.

Plunksna Hosseiniui - tokia žinutė,

dar apie jį paplepėta forume idant, tiesa, jis nebeveikia. Na, ten tokia persona Vilnis stebėjosi: "Bet kažkoks Khaledas Hosseini? Ir dar įdomiausia, kad Jotema dar pernai sugebėjo ir jo knygą "Bėgantis paskui aitvarą" lietuviškai išleisti." Čia todėl, kad Guardian rašė apie bestselerių autorius.

Jonathan Safran Foer. VISKAS NUŠVIESTA.

Mačiau filmą, visai nieko. Bet knyga juk turėtų būti geresnė... Priminė Ignieška. Pocevičius, kai bandė įsitaisyti Litmenyje, papostringavo įtartinai.

Šias kygas paėmiau iš bibliotekos, bet dabar skaitau Leklezijo "Dykumą".

Skaityti toliau...

Žinovai reaguoja griežtai

Vakar Fanta suspėjo jam būdingu stiliumi pareikšti: 2009 m. Oskarų nominacijos kelia pasibjaurėjimą.

Šiandien randu Riku Writes atodūsius:

Of course I'm again guilty of putting too much importance on the silliness that is the Oscars. It's a show that is impossible to take seriously at the same time it is impossible to ignore.

Jo pasipiktinimą parinktomis nominacijomis galima rasti jo bloge (kairėje aš nuolat seku šį blogą), konkrečiai - pranešime Sins of Omission, the Oscar Nominations.

Tarp kitko, jis rašo, kad Finčerio filmas apie Bendžaminą Batoną nė pusės nevertas kito jo filmo "Zodiakas", kuris, beje, savo laiku negavo jokio apdovanojimo. Ta proga Riku nurodo į senesnį savo tekstą, kuriame pabandė pavardinti oskarinius apdovanojimus, suteiktus prastiems filmams, kai buvo daug geresnių.

Labiausiai Riku pergyvena, kad į nominacijas visiškai neįtraukta aktorė Kristen Scott Thomas, puikiai pasirodžiusi filme I Loved You So Long.

Skaityti toliau...

Oskarai artėja

Šiandien paskelbti nominantai.

Finčerio filmas apie Bendžameną Batoną paminėtas beveik visose kategorijose. Valsas su Baširu, aišku, išėjo į finalinį penketuką. Daugėja Klinto Istvudo filmo gerbėjų. Aktoriai vardinami tie patys, neišskiriant ir Troy numylėtinio Riurkio. Dainose lyderiauja indiškas popsas iš slumdog milijonieriaus.

Konkrečiau:

Best Motion Picture of the Year
Nominees:
The Curious Case of Benjamin Button (2008)

Frost/Nixon (2008)

Milk (2008)
The Reader (2008)
Slumdog Millionaire (2008)

Best Performance by an Actor in a Leading Role
Nominees:
Richard Jenkins for The Visitor (2007/I)
Frank Langella for Frost/Nixon (2008)
Sean Penn for Milk (2008)
Brad Pitt for The Curious Case of Benjamin Button (2008)
Mickey Rourke for The Wrestler (2008)

Best Performance by an Actress in a Leading Role
Nominees:
Anne Hathaway for Rachel Getting Married (2008)
Angelina Jolie for Changeling (2008)
Melissa Leo for Frozen River (2008)
Meryl Streep for Doubt (2008/I)
Kate Winslet for The Reader (2008)

Best Performance by an Actor in a Supporting Role
Nominees:
Josh Brolin for Milk (2008)
Robert Downey Jr. for Tropic Thunder (2008)
Philip Seymour Hoffman for Doubt (2008/I)
Heath Ledger for The Dark Knight (2008)
Michael Shannon for Revolutionary Road (2008)

Best Performance by an Actress in a Supporting Role
Nominees:
Amy Adams for Doubt (2008/I)
Penélope Cruz for Vicky Cristina Barcelona (2008)
Viola Davis for Doubt (2008/I)
Taraji P. Henson for The Curious Case of Benjamin Button (2008)
Marisa Tomei for The Wrestler (2008)

Best Achievement in Directing
Nominees:
Danny Boyle for Slumdog Millionaire (2008)
Stephen Daldry for The Reader (2008)
David Fincher for The Curious Case of Benjamin Button (2008)
Ron Howard for Frost/Nixon (2008)
Gus Van Sant for Milk (2008)

Best Foreign Language Film of the Year
Nominees:
Der Baader Meinhof Komplex (2008)(Germany)
Entre les murs (2008)(France)
Revanche (2008)(Austria)
Okuribito (2008)(Japan)
Vals Im Bashir (2008)(Israel)

Skaityti toliau...

Magiškasis romantizmas

Keli pastebėjimai apie Vidmantės Jasukaitytės romaną "Kai mes buvome vilkai".

Fanta kažkada anksčiau atkreipė mano dėmesį į šį romaną, kuriame galima atrasti dar vieną pletkų apie praeitį variantą. Paskui dar perskaičiau jaunosios literatūrologės Aleksandros Fominos recenziją. Jaunosios kartos atstovė padarė tokią išvadą: "Fundamentalios knygos – nebūtinai nuobodžios, o talentingi ir patyrę prozininkai randa kelią į skaitytojų širdis nepriklausomai nuo šalies politinės santvarkos bei komercijos. Tuo įsitikini pradėjus skaityti naujausią V. Jasukaitytės romaną, nagrinėjantį Lietuvos rašytojų sąjungos „virtuvę“ nuo gūdžios sovietinės stagnacijos laikotarpio iki Atgimimo. " (Literatūra ir menas. (PA)SKAITINIAI)

Kadangi Lietuva tokia maža, tai joje patirti sovietiniai nuotykiai buvo panašūs, nepaisant ar juos patyrė dvasinga rašytoja, ar išsižiojusi matematikos studentė. Kažkaip traukia palyginti savo ir kitų įspūdžius, vertinimus, nuotaikas ir nuojautas. Ir nesvarbu, kad tai romanas, t.y, išgalvotas kūrinys, nes juk Solženycinas būtent savo romanuose atskleidė labai įtikinamą sistemos vaizdą.

Taip, Jasukaitytė ne Solženycinas. Ir jaunosios kartos entuziazmas paaiškinamas tuo, kad jie paniro į visiškai jiems nežinomą laikotarpį. Tačiau perskaičiau šią Jasukaitytės knygą pakankamai susidomėjusi. Tiesa, buvo daug kliūčių, trukdė autorės stilius, jos išsiaukštinimas ir kitokie moteriški dalykai. Tačiau atsisijoti pakankamai įdomių epizodų galima.

Paieškojau patyriusio kritiko įvertinimo. Šiaip literatūrinis pasaulis, atrodo, šią Jasukaitytės knygą nutylėjo, kaip ir kitas šios autorės knygas, dosniai gaminamas pastaruoju metu. Visuomenė išvis nereagavo, nei į aiškias nuorodas į žinomus žmones, nei į įtartiną teoriją, aiškinančią Atgimimo įvykius. Tai verčia įtarti, kad didžioji dalis žmonių leidžia vakarus tik prie stalo arba prie televizoriaus, o toks užsiėmimas kaip skaitymas jau priskirtas prie atostoginių pramogų. Kadangi Jasukaitytė nieko itin bjauraus apie žinomus veikėjus neprirašė, gal tik kumštelėjo jau nebeįdomiam Terleckui, tai Petkevičiaus spjaudalų populiarumo Jasukaitytės knygai nelemta sulaukti.

Tačiau radau tikrai mąstančios kritikės Jūratės Sprindytės recenziją žurnale "Metai": Jūratė Sprindytė. Neprisitaikymo iššūkis ar prisitaikymo drama? (Vidmantė Jasukaitytė. Kai mes buvome vilkai, 2007) . Padedu šią nuorodą tiems, kurie susigundys šią knygą paskaitinėti.

Aš tik sau persirašau vieną jos citatą dėl tų dalykų, kurie man labai kliudė skaityti:

Magiškojo realizmo, kaip nuoseklaus estetinės transformacijos fenomeno, išskyrus vilkų liniją, romane nelabai aptiktume, nors yra ir stebuklingų išgijimų, ir nuojautų išsipildymo, o magiškasis realizmas, kaip ribų tarp realybės bei fantazijos nusitrynimas, autorės afišuojamas kuo nuoširdžiausiai. Taip, magijos, ir ypač ezoterikos, netrūksta, bet magiškojo realizmo metodas yra metodas. Bent mano kadaise intensyviai skaityti magiškojo realizmo kūriniai suformavo tam tikrą asmeninę patirtį ir nuostatą, kad magiškasis realizmas yra gerokai kitoks, nei randu šiame romane. Kita vertus, reikia pripažinti, jog V. Jasukaitytė savo kūrybos tipą ir visų kūrinių emocingą pasakojimo būdą pagrįstai priešina socialistiniam realizmui. Šiuo požiūriu ji tikrai buvo neprisitaikiusi ir socrealizmo kūrinių niekada nerašė, įspūdingai sužibėjo jau pirmąja apysaka „Stebuklinga patvorių žolė“. Bet toks saviraiškos būdas ir rašymo stilistinis kodas, kurį iki šiol naudojo V. Jasukaitytė, man neatrodo nūdieniškas. Jis mena mažų mažiausiai aštuntojo devintojo XX a. dešimtmečio lietuvių moterų tekstus, kurie išsitenka romantinėje paradigmoje.
Štai trys šio stiliaus kodo esminiai minusai:

1) kraštutiniai kontrastai,
2) pabrėžtas jausmingumas ir emocijų perteklius,
3) daugiažodžiavimas.

Skaityti toliau...

It Was NOT Okay

Mielasis amerikoniškoniškasis blogeris Riku Writes įspūdžius apie filmą "The Reader" pavadino "It Was Okay". O čia mano įspūdžiai apie visų akademijų, kritikų ir panašių kinoindustrijos stulpų išgarbintą "Slumdog Millionaire".

Kas darosi su šauniuoju Entertainment pasauliu? Ar taip krizė veikia smegenų likučius? Jau geriau būtų rinkę "Burn After Reading" - kvailas, bet nors linksmas ir pašaipus.

O šitas... Nugalėtojas...

Nepatiko, nes:

a) indiškų valkatėlių sunkų gyvenimą labai iliustratyviai, spausdamas visas ašaras ir atodūsius, parodo anglas režisierius Boyle. Panašiai rodo rusai čečėnų gyvenimą - labai susigraudinę ir užjausdami;

b) idiotiško sentimentalumo pridėta tiek, kad atitiktų Bolivudo proporcijas;

c) įteikiama dovanėlė senojo indiško filmo fanams: gale šokiai ir dainelės plonu balseliu, žavi indiška gražuolė - lūšnynų mergaitė ir Kapurų dinastijos atstovas šou vedėjo vaidmenyje;

d) laida "Milijonierius" įvarė man pasibjaurėjimą dar nuo tų laikų, kai joje pirmą kartą savo gyvenime pamačiau Galkiną.

Skaityti toliau...

Būti žole

Aušra Maldeikienė rašo:

Bet esu pesimistė. Šita šalis pralošta. Mes ją pardavėme (kaip bevertintum šitą žodį — nebūtinai pinigais, abejingumu, pvz.) oligarchams ir liumpenams. Liumpenai jau savus į Seimą išsirinko, nes ko čia aiškinti kokia Valinsko partija. Tai partija, kurio narius ir veikimo logiką Bulgakovas to šunelio Švonderio pavidalu aprašė "Šuns širdyje". Viskas deja paprasta kaip trys kapeikos.

Tenka pritarti, kad A.M. teisi: vidurinysis sluoksnis pas mus taip ir nesusikūrė. Yra žmonių grupės, kurių materialinė padėtis leistų juos priskirti prie viduriniojo sluoksnio, tačiau jie taip savęs neidentifikuoja. O sluoksnis susidaro tada, kai yra tradicijos, perimamumas, vertybės. Nėra nei vieno, nei antro, nei trečio...

Štai ponas Ūbis šios dienos apžvalgoje rašo:

Pastebėjau, kad sutikęs jauną, turtingą, madingai apsirengusį, apie viską esą puikiai išmanantį, jokių moralinių skrupulų neturintį žmogų, kuris naudojasi kiekviena galimybe pasirodyti viešai, gali net neabejoti, kad tas žmogus dirba (ar dirbo) reklamos arba viešųjų ryšių srityje.

Išties: man kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje - vien viešųjų ryšių ir reklamos verslo atstovai (prie jų ramiai priskiriu ir žurnalistus, ir įvairių egzotiškų pavadinimų atstovus: vadybininkas-konsultantas, Seimo nario padėjėjas, valdybos narys, makleris ir pan. :)). Vyresnieji žmonės, kurie lyg jau vien iš savo patirties galėtų skirti tikrąsias vertybes, vis dar išgyvena išvaduoto konclagerio kalinio sindromą: nesugeba pasisotinti tuo, ko ilgą laiką jiems trūko. Jiems vis atrodo taip: jei negali įsigyti kokio daikto, tai, vadinasi, jie yra labai biedni. Jei reikia pataupyti, atsisakyti kokios pramogos, tai, vadinasi, jie yra nuskurdinti oligarchų ir valdininkų. Toks vyresnės kartos, o ypač tų amžinai nelaimingų pensininkų susitapatinimas su liumpenais, aišku, nieko jaunesnei kartai neperduoda. Ir toji auga su vieninteliu supratimu: mes bent esame stipresni ir drąsesni už tuos senius, mums labiau visko reikia - vadinasi, mums reikia jėga pasiimti tai, ko trūksta.

Tiesa, dar yra žmonės, kurie visą laiką apdairiai tyli. Taip gyveno jų tėvai ir proseneliai, taip gyvena jie ir moko savo vaikus. Tokie su niekuo nesiidentifikuoja. Taip daugiau šansų išlikti. Būti žole, kurią sumindžiojus, po kiek laiko vėl atsitiesia. Turbūt ta tyliosios daugumos nuostata yra mūsų valstybės kodas. Būti žole ir išlikti amžinai.

Skaityti toliau...

Britų akademija paskelbė savo nominacijas

Sulaukiau ir BAFTA nominacijų. Reiktų persirašyti visą sąrašą, bet vėl tas pat kartojasi. Trumpa santrauka tokia:

Leading the pack with 11 nominations each were Slumdog Millionaire and The Curious Case of Benjamin Button, but close behind are The Dark Knight with nine nods (mostly in the technical categories) and Changeling, with eight.
After that comes Frost/Nixon with six, The Reader with five and, with four apiece, Milk, In Bruges and Revolutionary Road.
Slumdog's nominations include Best Film, Outstanding British Film, Best Director, Leading Actor for Dev Patel and Supporting Actress for Freida Pinto. Benjamin Button is nominated, amongst other things, for Best Film, Best Director and Best Actor for Brad Pitt, who's also got a Supporting Actor nod for Burn After Reading.

[...]

BAFTA clearly liked Changeling and The Reader more than most awards shows to date, but in general there's a decent spread among the nominees, and a list that we can be proud of. And take note, Academy voters: BAFTA nominated Gomorrah for Best Film Not In The English Language.

žr.: BAFTA Nominations Announced!

Skaityti toliau...

Pusfinalininkai

Artėjant į sausio 22 d. skelbtinus nominantus užsienio filmo kategorijoje galima pasistudijuoti sąrašą tų devynių filmų, iš kurių bus atrinkti penki:

Austria, "Revanche" (Gotz Spielmann, director);
Canada, "The Necessities of Life" (Benoit Pilon);
France, "The Class" (Laurent Cantet);
Germany, "The Baader Meinhof Complex" (Uli Edel);
Israel, "Waltz With Bashir" (Ari Folman);
Japan, "Departures" (Yojiro Takita);
Mexico, "Tear This Heart Out" (Roberto Sneider);
Sweden, "Everlasting Moments" (Jan Troell);
Turkey, "3 Monkeys" (Nuri Bilge Ceylan).

Žr. Nine vie for foreign language Oscar

Kaip rašoma toje žinutėje, labiausiai nustebino, kad nors ir po aistringų ginčų, tačiau buvo atsisakyta "Gomoros" kandidatūros. Nepakliuvo ir tokie dažniau minėti pretendentai kaip Čilės "Tony Manero" (Pablo Larrain), Jordanijos debiutas su "Captain Abu Raed" (Amir Matalqa), Kazachstano "Tulpan" (Sergey Dvortsevoy) ir Norvegijos "O'Horten" (Bent Hamer).

(apie lietuviškąjį pasiūlymą "Nereikalingi žmonės" kažkodėl neužsiminta :))

...

Pažiūrėjau, gal mūsų galingoji Scanorama rodė tą švedų filmą "Everlasting Moments". Ne. Tik to paties režisieriaus pastatytą "Hamsuną".

Maria (Maria Heiskanen) is swept away by the loutish rake Sigfrid (Mikael Persbrandt, who delivers a phenomenal performance), and marries him at a young age. Sigfrid can’t keep a job, but possesses a unique gift for stumbling home roaring drunk at the worst possible moment. Eventually, his rage and frustration manifest themselves on the domestic front. Confronted with a bleak future, Maria strikes up a friendship with Mr. Petersson (Jesper Christensen), the proprietor of the local photography shop. She begins taking her own photographs. For her, it’s a near magical window to a world she knows little about, and a welcome respite from her tumultuous home life. Her new pastime poses troubling questions for her, though: is the satisfaction she gets from it worth her marriage, one of the few constants in her life?

Skaityti toliau...

Apie lygias lytis ir drąsą būti kitokiais

Solveiga Daugirdaitė yra Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja. Nežinau, koks tų studijų tikslas, kaip ten matuojamos lytys, tiesą sakant jau seniai nesidomiu įvairių užsiėmimų prasmingumu, jei patinka žmonėms, tai tegul ir užsiima savais užsiėmimais.

Tikiuosi, kad ten aiškinama, jog lytys skirtingos ir nelygios, moterys elgiasi moteriškai, ir vyrai - vyriškai, o ne atvirkščiai. Ir kad nereikia vienodinti tų lyčių elgesio, nes būtent kitoniškumas yra lemtas kiekvienai lyčiai kitos atžvilgiu.

Štai pavyzdžiui, šiandien pasiklausiau, kaip S.Daugirdaitė piktinosi valdžia, kad atėmė iš vaikų nemokamus pietus mokyklose ir piktinosi visuomene, kuriai gaila iš savo kišenės sumokėti dvidešimt litų už automobilį, o negaila sumokėti už savo vaiko pietus 150 Lt. Tiesą sakant, šiuose teiginiuose gavosi irgi kažkokia moteriška painiava, nes man atrodytų, jog tai rodo visuomenės sveikumą, tačiau nepainiosiu labiau, nes kalba ne apie tai.

Man patiko, kad pastarosiomis dienomis šia tema išgirdau dvi aiškias nuomones, kurių viena skamba labai vyriškai, o kita - moteriškai. Mat ponas A.Račas kaip tik džiaugėsi, kad tų nemokamų pietų nebeliks, nes jis jautė savo orumo įžeidimą, kai kišant tuos nemokamus pietus jo vaikui kaip ir buvo parodoma, jog jis - šeimos galva - nesugeba uždirbti net savo vaiko pietums. Moteriškė Daugirdaitė gi kaip tik aiškina, kad ji dirba daug, tačiau ji mananti, kad mokykloje jos vaikams turėtų būti duodami nemokami pietūs, nes valdžia turi rūpintis vaikais. Gaunasi tokie vaidmenys: Račas jaučiasi savo vaikų tėvas ir tiesiogiai atsakingas už jų pamaitinimą, jam nepatogu ir įžeidu, jei kas kitas duoda pinigų jo vaikų maistui, o Daugirdaitė jaučiasi savo vaikų motina, kuriai labai svarbu nuolat priminti vaikų tėvui, kad jis privalo išlaikyti vaikus. Žinoma, ji tą vaikų tėvo vaidmenį paskiria valdžiai, bet tai irgi suprantama, nes valdžia irgi tam tikru mastu privalo atlikti šeimos galvos vaidmenį.

Man net neįdomu, kuri iš šių nuomonių teisingesnė, nes manau, kad kiekvienas teisus savaip. Pagal savo vaidmens suvokimą. Ir džiugu, kad silpnesnė lytis atvirai prisipažįsta, kad ji viena nesusidoros, todėl reikalauja iš stipresnės lyties pagalbos.

Taip ir turėtų būti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad mūsų visuomenė moteriškėja. Nes vyriškų pareiškimų "padarysim, pasieksim, nugalėsim, pasirūpinsim patys" nebegirdėti. Girdėti vien moteriški: "jie (valdžia, biurokratai, niekšai) nesirūpina, neduoda, nepadaro, gelbėkit-padėkit".

Skaityti toliau...

Štučkos

Kiekvienais metais laukdavau savaitraščio "7 meno dienos" paskutiniojo metų numerio, nes ten būdavo sudėta įvairių apžvalgininkų ir kritikų asmeniniai metų kūrinių topai - teatro, literatūros, dailės, kino... Pvz, žr. 2007 metų paskutįjį nr.

Primenu - aš juk sąrašiukų mėgėja :D

Ir kuo įvairesni tie sąrašiukai, tuo geriau. Vieningas "grupės draugų" sudarytas sąrašas man nepatiktų. Man patinka personalizuoti sąrašai.

Taigi šįmet "7 meno dienos" jau šito malonumo nebesugebėjo pateikti. O gaila.

Nors Živilė Pipinytė visgi padarė savo matytų praeitais metais filmų apžvalgą. Įdomu, paskaitykite: Filmų yra, ir tai jau gerai

Persirašau jos pažymėtųjų filmų sąrašėlį:

Vienas iš pirmųjų šiemet pamatytų filmų buvo brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams". Su juo ir lyginau pamatytus vėliau. Matyt, taip turi būti, kad visi geriausieji buvo beveik išimtinai juodi. Ne tik sūnų, bet ir didžiausias gyvenimo iliuzijas praradusio tėvo tragedija Paulo Haggiso filme „Elos slėnyje", viena tėvo mirtį išgyvenančio paauglio diena meksikiečio Fernando Eimbcke's „Tahoe ežere", su artimųjų mirtimi susietos tapatybės paieškos Vokietijoje ir Turkijoje Fatiho Akino filme „Iš kitos pusės", totalitarinė Rumunijos kasdienybė Cristiano Mungiu filme „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos", skausmingai išgyvenama artimiausio žmogaus išdavystė lenko Michaùo Rosos „Įbrėžime". Šių dienų kinas nelepina pigia viltimi, todėl jos blyksniai tokie brangūs. Tai - tikėjimas prisikėlimo stebuklu Carloso Reigadaso „Tylioje šviesoje" ar nostalgiškas tikėjimas šviesiuoju žmogaus pradu meistriškame Volkerio Koeppo filme „Šeivamedžio žiedas" apie apleistus Kaliningrado srities kaimo vaikus, sukrečiantis Antoine'o Cottino ir Pavelo Kostomarovo filmas „Motina". Tai - ir filosofinių prasmių prisodrinta Jia Zhang-ke „Nenaudinga", ir priverčiantis pažvelgti giliau į save Nicholas Philibert'o „Sugrįžimas į Normandiją". Ir nuostabi galimybė dar kartą vienu ypu išgyventi septynias su puse Belos Tarro „Šėtono tango" valandas.

Dėl malonumo žiūrėti septynias su puse valandos Belos Tarro filmą abejoju, aš mėgstu trumpesnius filmus. Nes kai filmas užsitęsia, tai mintyse pradedu skaičiuoti, kiek knygos galėjau perskaityti per tą laiką :)

Tačiau kitus pavadinimus peržiūrėjau įdėmiai. Taip jau gavosi, kad filmas „Elos slėnyje" yra paskutinysis mano matytas filmas ir apie jo gerą kokybę man byloja mano savijauta: kai filmas man padaro įspūdį, aš ilgai negaliu prisiruošti žiūrėti kito filmo. Taigi, vis dar vyksta kaip ir filmo virškinimo procesas, "skrandis" pilnas, poreikio pasipildyti nauju nėra. Šio filmo įspūdžius aprašiau bloge "idant...".

Fatiho Akino filmo vis neprisiruošiu pažiūrėti - mano kaltė, bet kopija nelabai gera, o norisi žiūrėti patogiai. Bet reiks.

Rumunišką „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos" žiūrėjau, patiko, bet nepriskirčiau prie labiausiai-labiausiai. Todėl, kad iš filmo laukiu, kad jis man leistų pajausti, apmąstyti, išgirsti tai, ko anksčiau nepastebėjau, nežinojau, vengiau. T.y., kad filmas man atvertų akis, priverstų pamatyti man nematytą gyvenimo, žmogaus ar reiškinio pusę. Matyt, niūri socialistinė rumuniška tikrovė tokį poveikį ir padarė Kanų kinofestivalio žiuri. Jiems tai buvo nauja, nematyta sistemos santykio su savo žmonėmis iliustracija. O aš šiame filme patyriau tik atpažinimo jausmą: taip, ir pas mus taip buvo, ir bendrabučiai tokie, ir problemų sprendimo metodai tie patys, tik turbūt pas mus dar komplikuotesni, ir aplinka panaši, ir šeimyninės užstalės mažuose butukuose tokios pat, ir viešbučių restoranų įvykiai tie patys... Gyvenau to filmo nuotaika, bet nepatyriau sukrėtimo.

Aš, matyt, nesu linkusi per daug pasiduoti retro nuotaikoms. Ir kuo tiksliau ir įtikinamiau rodoma praeitis, tuo labiau aš tolstu nuo filmo. Nes klausiu: o kaip tai atrodo dabar? Ar dabartinis žmogus patiria kitokių, bet ne mažiau skaudžių įvykių? Kaip pakelti, pergyventi, įžiūrėti šviesą dabartiniame mūsų gyvenime? Todėl aš prie geriausių pernai matytų filmų priskirčiau Lenkų filmų festivalio metu matytą filmą "Burtai" ("Sztuczki", režisierius Andrzej Jakimowski). Štai ką pavapėjau po šio filmo parėjusi namo:

Šiandienos filmas "Sztuczki" buvo kol kas geriausias iš matytų. Kaip gurkšnis labai šviežio, labai tyro vandens. Režisieriaus Andžejus Jakimowskio herojai - mažo miestelio gyventojai - visi be išimties simpatiški, net bjauri kaimynė, įtūžusi išverčianti makaronus ant savo nelabai rimtos dukters galvos. Tikrai, reikia mokėti gyvenime tam tikrų "štučkų", kad nykumas virstų džiaugsmu. Net kartais labai smarkiai rizikuojant ir patiriant nusivylimą.

Skaityti toliau...

Tekstai su vardais

Kai pašnekėjau apie vardus, tai mintyse pradėjau rikiuoti tuos, kurių vardais prie internete skelbiamų tekstų dažniausiai džiaugiuosi.

Sigito Parulskio tekstų visada laukiu, bet juk nepulsiu pirkti Pleibojaus vien todėl, kad ten publikuojasi S. Parulskis. Todėl "Krizės" man buvo kaip kalėdinė dovana iš Balso, net čia tinklaraštyje pasidėjau į "Nuorodas" :)

Yra kitas Parulskis, kurio tekstai taip pat žavūs, bet jis parsidavęs "Verslo klasei". Mane tas žurnalas popieriniame variante tiesiog prislėgė, todėl pasitenkinu retkarčiais paskaitydama tai, ką duoda internete. Ir randu šiuos Ernesto Parulskio tekstus:

Ernestas Parulskis: Naujoji askezė krizės sąlygomis
Ernestas Parulskis: Grynumo ataka

Dar vienas senesnis dalykas, kurį buvau praleidusi, o dabar su malonumu paskaičiau. Apie ekskursijas po Vilnių:

Ernestas Parulskis: Dešimt dalykų (I)

Ernestas Parulskis: Dešimt dalykų (II)

Skaityti toliau...

Vargas dėl vardo

Portalas alfa jau pradėjo skelbti savo tekstus be to teksto parengusio žurnalisto pavardės. Žr. ryškia antrašte paskelbtą žinutę Įteisinta pensijų vagystė, teksto autorius - Alfa.lt (šioje žinutėje teksto autorius pergyvena dėl pensijų fondų likimo ir išdėsto, žinoma - kaip įprasta mūsų žiniasklaidoje, - tik vienos pusės argumentus). Pagalvojau - gal jau tikrai jie žinutes automatiškai sukompiliuoja iš interneto, dabar kai juos užklupo tokia didelė nelaimė - padidėjusios išlaidos žurnalistų išlaikymui, tai gal visus atleido, paliko tik IT administratorius?

Bet kuriuo atveju aš nieko nepraradau nesužinojusi autoriaus pavardės. Nes tekstas ne toks, kad norėčiau įsidėmėti jo autorių. Račas savo tinklaraštyje paskelbė savo nusotatą, kad jį pykina nuo anonimų, šlykščiai užsipuldinėjančių jo Asmenį. Tiesa, tų "šlykštūnų" kažkodėl padaugėjo po pono Račo pasigyrimo apie tai, kaip jis asmeniškai sutikęs poną miesto Merą atliko savo pilietinę pareigą, t.y., pasiskundė, kad gatvė, kurioje gyvena ponas Račas, duobėta. Ponas Meras tai priėmė giliai į širdį ir jo nurodymu darbininkai tas duobutes užpylė. Na, džiugu dėl pono Račo kaimynų, kad turi savo gatvėje tokį įžymų žmogų, nes įsivaiduoju, kaip ponas Meras pažiūrėtų į mane, jei parduotuvėje prie jo su savo problemomis prieičiau aš - ponui Merui tikrai atrodyčiau niekinga anonimė, nes nei mano vardas-pavardė, nei užimamos pareigos ponui Merui tikrai nesakytų daugiau nei internetinis vardas Vilnis.

Taigi, taip jau lemta, kad anonimais mes išliekame net tada, kai prisistatome savo pavardėmis. Tiesa, šioje švogerių valstybėje manęs dažnai perklausia, ar nesu To-ir-to giminė. Žinau, kad taip nenaudinga, bet nedrįstu apsimesti giminaite vien dėl sutampančios pavardės. Nors vertėtų, ypač, kai šito perklausia gydytojai, o šita publika labai mėgsta skirstyti pacientus į savus ir svetimus.

Knygose ir pamokančiose istorijose sakoma, kad vardą reikia užsidirbti. Arba tiksliau - suteikti savo vardui vertės savo darbais. Manau, kad realiame gyvenime ši taisyklė dar taikytina, nors katastrofiškai daugėja atvejų, kai tas vardas padaromas dirbtinai. Na, bet šitą techniką geriausiai ištobulino Holivudas, kartais net graudu žiūrėti, kai ten reguliuoja aktorių šeimyninį gyvenimą, nurodydami, ką vesti - už ko tekėti, kada skirtis ir pan. Žmonės už tokius vardus sumoka brangiai - savo privatumo praradimo kainą.

Virtualiame pasaulyje vardo darbais neužsidirbsi. Tiesa, į jį galima ateiti su realiame pasaulyje užsidirbtu vardu ir - smarkiai rizikuoti jį prarasti, nes virtualaus pasaulio vienpusiškumas leidžia į žmogų pažiūrėti tik vienu aspektu, intonacijų nėra, o tekstas be intonacijų gali net suklaidinti.

Todėl vis dažniau susimąstau: kas virtualybėje padeda žmogui užsidirbti vardą? Betarpiškas nuoširdumas? Ar genialus mokėjimas apsimetinėti, būti įvairiu, todėl ir įdomiu, mokėti įtikti kuo platesnei publikai? Tai yra, mokėjimas būti linksmintoju? Koks tokio vardo galiojimo laikas? Toks, kaip ir linksmintojų - kol neatsiras kiti linksmintojai?

(Šį mano pamąstymą inspiravo portalo lrytas.lt tekstai, kurių autorių jau nebandau įsiminti, portalo alfa.lt žinutė "Įteisinta pensijų vagystė", filmas "The Entertainer", Laurence Olivier ir A.Račo blogo racas.lt tekstai.)

Skaityti toliau...