Alius iš uagadugu įdomiai apibūdino tinklaraščių tyrimo rezultatus (TRIGRAŠIS APIE NAUJĄ TINKLARAŠČIŲ TYRIMĄ ). Krito man į akį toks pastebėjimas:
| Citata: |
| Mažėja apie gyvenimą rašančių tinklaraščių, o taip pat norinčių juos skaityti kiekis. Panašu, kad blogai vis labiau pasiskirsto į atskiras nišas pagal vartotojų lūkesčius. Beje, internetui ir technologijoms skirtų blogų auditorija per metus tik sustiprėjo. Lygiai tas pats vyksta ir su grynai lietuviška rinkodaros ir reklamos tinklaraščių didelio kiekio specifika. Čia dėl to, kad rinkoje labai daug jaunų žmonių su vadybininkų diplomais. |
Taip aiškiai pasakyta: tinklaraščiai virsta vartotojų lūkesčius tenkinančiais supermarketais.
Žinoma, nėra ko slėpti: tie, kurie rašo tik sau, gali kuo puikiausiai tai daryti savo sąsiuvinyje, kompiuteryje ar bent užsivesti uždarą tinklaraštį. Tie, kurie yra atviri, siūlosi kitiems. Jei yra pasiūla, tai reikalingi ir tos pasiūlos vartotojai. Vartotojai viliojami reklama, anonsais, gražiu prekių išdėstymu, maloniu aptarnavimu. Jei vartotojui patinka, jis grįžta dar ir dar. Už prekes sumoka dėmesiu, bet svarbiausia ir naudingiausia - tolesne reklama. Tobulasis rinkodaros mechanizmas sukasi vis greičiau. Pamažu pasakojimai rūpimomis temomis virsta vartotojų pageidavimu kuriamais serialais. Klausimai pranyksta, nes paklausos neturi, vietoj jų atsiranda naudingi patarimai.
Matau būtent tokią tinklaraščių ateitį.
Ir visgi rašau atvirai, nes man pakaktų ir vieno žmogaus, kuriam rūpi šiek tiek daugiau nei technologijų naujienos, egzotiškas maistas ar akcijos-išpardavimai. Nes noriu šnekėtis su savimi, tačiau noriu, kad manasis "aš" būtų kuo įvairesnis, prieštaringesnis, platesnis. Dviese, trise, keliese galima sužinoti ir pajausti stipriau. Tačiau jokiu būdu ne minioje.
Savaitgalį pažiūrėjau rusišką filmą "Дикое поле". Režisierius - Michailas Kalatozišvili. Buvo toks tarybinis režisierius Michailas Kalatozovas, tas, kuris pastatė nuostabų filmą "Skrenda gervės". Tai čia jo anūkas, nes pasirodo, ir tarybiniais laikais buvo madinga trumpinti gruziniškas pavardes :)
Filmas puikus. Labai rekomenduoju pažiūrėti tiems, kurie dar nematė, o Fantai dėkoju už palankią rekomendaciją. Gordono tinklapyje susiradau tą pražiopsotą laidą, kurioje buvo rodomas šis filmas, ir pažiūrėjau aptarimo įrašą. Nors Gordonas įprastai stengėsi supeikti filmą, tačiau filmo gynėjų ir kritikų jėgos buvo tokios nelygios, kad apturėjau didelį malonumą. Filmą gyrė kultūringi, inteligentiški, įdomūs žmonės. Kiekvienas sugebėjo šiame filme įžiūrėti labai daug savo. Manęs irgi tas filmas vis nepaleidžia, vis pina mintis vieną po kitos - vis apie tą gyvenimą (kuris taip jau niekam nebeįdomus), apie žmones ir jų tarpusavio santykius (ne parodomuosius), apie buvimą su savimi, bet ne vien dėl savęs. Šiuo metu virpa toks klausimas: visada žmogaus gyvenime atsiras toks, kuris už gera atsidėkos bloguoju. Ar dėl to reiktų nustoti daryti gera kitiems?
Režisieriaus Michailo Kalatozišvili filmas „Dykvietė“ („Dikoje pole“), pasak autoriaus, pasakoja laimingo žmogaus istoriją. Jaunas gydytojas Mitia (Olegas Dolinas bus dienų svečias), norėdamas išlikti savimi ir neapsimetinėti, savanoriškai pasirenka atsiskyrėlio dalią ir medicininę praktiką pradeda stepėje, senoje griūvančioje ligoninėje, sustingusiame laike. Jis gydo žmones tuo, kuo turi, ir laukia mylimos merginos. Filmas pelnė „Kinotavr“ prizą už scenarijų (jį parašė legendinis duetas – Aleksejus Samoriadovas ir Piotras Lucikas, šis prizas – pomirtinis), Rusijos kinotyrininkų ir kritikų gildijos prizą „Baltasis dramblys“, prizą Aleksejui Aigi už geriausią muziką. Filmas buvo apdovanotas ir neseniai pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje.
AtsakytiPanaikintizr. http://www.culture.lt/7md/?leid_id=818&kas=straipsnis&st_id=8763
Labai įdomią mintį parašei, apie vieną ar keletą pašnekovų, kurių buvimas padeda Tau ir nemažiau, galbūt ir daugiau,jiems patiems "platėti". :)
AtsakytiPanaikintiMan tai kažkuo primena susisiekiančių indų principą, atskirais atvejais, kai kalbėjimo, bendravimo, ginčo ir pan. procese dalinamasi (pasipildoma) įvairiapuse informacija, skirtingais požiūriais, argumentacija ir t.t.
Nišų nauda akivaizdi, yra puiki pasirinkimo galimybė: galima bendrauti su įvairiais žmonėmis, priklausomai nuo vidinio poreikio, nuotaikos, emocijos.
<<<<>><>>>>>>>><<>>>>>>>>><>>>>>>>><>>>>>>>><<
Filmą esu jau seniai parsisiuntęs, laukiu laisvesnio savaitglio. Ačiū, tikrai žiūrėsiu. Ir parašysiu. Recenziją, kurią nurodė Fanta, perskaičiau. :)
O aš tikiu bumerango efektu: kokią mintį ar emociją paleisi, tokia ir grįš, gal net iš tokio kampo, kurio nesitiki. Tarkim: jei kieno nors tinklaraštis - it supermarketas, pats kada nors taps reklamos auka, kitas, užkurtas gero filmo, tomis mintimis šildys kitus žmones, o tas, kuris pasiunčia piktus žodžius kokiam nelaimėliui, sulauks skaudžios grąžos iš visai kito žmogaus... Todėl visada reikia pagalvoti, ką skleidi aplinkiniams.
AtsakytiPanaikintiNemanau, kad žmogus turėtų apsiriboti vien teigiamomis emocijomis. Kai nori ką nors parduoti, tada - taip, tenka šypsotis, linkčioti ir pritarinėti.
AtsakytiPanaikintiŽinoma, gražu, kai žmogus nepagaili pastangų papasakoti ką nors gera, kad kitiems praskaidrintų žvilgsnį, o pats tylom prarija nuoskaudas ir nesusipratimus.
O jei nusisuka pamatęs skriaudžiamą, kad tas vaizdas negadintų jam ir jo svečiams nuotaikos?
Ne, visuotinė meilė telieka utopistų deklaracija, o atlaidumas dažnai virsta abejingumu.
Įvardydama tinklapių konvergavimą į supermarketinį įpakavimą galvojau apie jų sterilumą: tokio tinklaraščio autorius tampa beveidžiu, nes jau ne atvirai reiškia savo mintis, o teikia vartotojams patogias temas visaip stengdamasis įtikti kuo didesniam vartotojų ratui. Todėl jis mieliau dėsto kokius nors techninius patarimus, kulinarinius receptus ar automobilių rinkos naujienas, nes taip nereikia atskleisti savo pažiūrų, tekstas pateikiamas kaip objektyvaus tyrėjo ar ironiško stebėtojo įvertinimas.
Tokių beasmenių tekstų ir taip pilna žiniasklaidoje. Blogosferoje man patiko galimybė pamatyti niekieno nevaržomą, nemoderuojamą, neredaguojamą, gyvą, žmogiškai netobulą asmenybę. Besidalijančią tuo, kas ją džiugina, o kas ją liūdina.
Bet, kaip teisingai pažymėta tinklaraščių tyrimo analizėje, tokių atvirų, žmogiškų tinklaraščių mažėja, kaip mažėja ir juos skaitančių. Jaunuoliai su vadybininkų diplomais tikrai nelinkę domėtis aplinkinių savijauta ar reflektuoti savąją. Produktas, kurio jie ieško arba dalinasi, yra informacija. Negalėčiau to smerkti, nes tai ir yra didžioji interneto paskirtis. Lituanistai sugalvojo terminui 'wiki' lietuvišką apibūdinimą - spietinė (nuo žodžio 'spiečius'). Tikiu, kad spietinis informacijos kūrimas ir dalijimasis yra eilinis perversmas žmonijos istorijoje ir jam priklauso ateitis.
Tik... aš pasiilgstu ir ieškau žmonių, nes technologijų amžiuje labai primityvėja emocijos, nyksta bendravimas, skursta socialumo jausmas. Ar pastebėjote, kad dabar žmonės nebebendrauja viešosiose vietose? Jei naudojasi kokia bendra vieta, pvz. troleibusu, tai tik įlipę skuba atsiriboti nuo aplinkinių - dedasi ausinukus, įsmeigia akis į mobilaus telefono ekraną. Parduotuvėse neatsakinėja į pardavėjų priverstinį "laba diena", o šios irgi nebegali žiūrėti į pirkėjus, tik į prekes. Namie niekas nebesikalba, nebent kartu parėkia per krepšinio varžybas. Žmonės nebeatsiveria kitiems.
Norėjau pratęsi pokalbį, bet supratau, kad komentaras gausis ilgas, tai tas mintis padėjau į savo internetinį kampelį, primindama, kas užvedė tiems pamąstymams :)
AtsakytiPanaikintiUžvakar pagaliau pažiūrėjau filmą "Dikoe pole". Baigęs žiūrėti paabejojau ar tiksliai parinktas filmui lietuviškas pavadinimas "Dykvietė"?! Greičiau laukinis, apleistas Dievo, kraštas! Nors galbūt, galbūt pernelyg tiesmukas jis man atrodė.
AtsakytiPanaikintiStiprus filmo momentas - gydytojo moters laukimas, atvykimas ir atsisveikinimas.
Žiūrint filmą tvyro kažkoks fatališkumo jausmas ir greita atomazga palieka per greitai pasibaigusios, tačiau ne nebaigtos, istorijos įspūdį.
Konfucijaus kažkas paklausė: „Ar teisingai sakoma, kad už bloga reikia atsilyginti geru?“ Konfucijus atsakė: „O kuo tuomet mokėti už gera? Už bloga reikia atsilyginti teisingai, o geru – už gera“.
Filmą pavadinčiau retu. Gal todėl, kad tikrai patiko.
Ačiū rekomendavusiems.
Man irgi lietuviško žodžio "dykvietė" reikšmė ne visai sutapo su rusiškojo "dikoje" reikšme. Lietuviškas žodis "dykas" reiškia laisvą, neužimtą, o rusiškasis "dikoje" labiau reiškia, kaip ir Tu sakei, laukinį, atskirtą nuo civilizacijos.
AtsakytiPanaikintiNors filmo pavadinimas aiškiai simbolinis, bet ir rusai sugebėjo dėl jo reikšmės pasiginčyti Gordono programoje. Viena dama teigė, kad tai tikras geografinis pavadinimas, kažkur prie Azovo, Dnepro, Juodosios jūros, o kitas veikėjas, prisistatęs kaip scenaristų draugas, aiškino, kad tokia vieta su lygiai tokiu pat medpunktu buvo jų gimtinėje, Orienburgo kraštuose. Scenaristų jau nebėra gyvųjų tarpe, tai belieka klausytis jų draugų ir pažįstamų aiškinimų :)
Jei nori perklausyti ar perskaityti tą aptarimą, sužinoti, ką režisierius pasakė apie savo filmą, tai gali paskaityti ar peržiūrėti videoįrašą Gordono tinklapyje, adresas:
http://www.1tv.ru/gordonkihot/pr=10025&pi=12465