Istorijos pagal ponią Rasą

Per visą dieną laukiau vertėjos ir literatūros apžvalgininkės papildymų arba paaiškinimų. Likome dviese su komentatoriumi hm pirštus lankstydami. Ir visgi ponios Rasos Drazdauskienės skubria maniera perskaitytas tekstukas tokioje nelabai rimtoje laidoje "Mes, moterys" yra įvykis, ypač kai nebegirdėti Baranovos maloniu balseliu skaitomų ese "Kultūros savaitėje" ir Balse nebepasirodo S.Parulskio teniso apžvalgos.

O jei apie viską iš eilės, tai prisipažinsiu, kad savaitgaliais retkarčiais paklausau Lietuvos radijo laidų, tame tarpe ir feministinių įžvalgų arba moteriškų paistalų sekmadieninėje rubrikoje, kurioje moterys kalba apie moteris. Dar toje laidoje būna kūrybinė valandėlė, kai kokia prasilavinusi moteriškė paskaito savo ese arba komentarą. Šį kartą skaitė Rasa Drazdauskienė, tekstas pavadintas "Septyni siužetai". Priminusi, kad visos istorijos sudarytos tik iš kelių siužetų, vis pasikartojančių įvairiomis formomis, apžvalgininkė ėmėsi apibūdinti tuos siužetus.

Priminsiu, kad Troy yra pristatęs Borgeso keturis siužetus, cituoju:

Iš knygos Tigrų auksas; beje 1984metų leidimas. Vienas pirmųjų borchesų sovietų žemėse. Vos nepasiverkiau dabar atsivertęs - koks gražus dovanojimo įrašas frontispise:"Mano įkurtuvių proga -Trojui. Audrius.
"Keturi ciklai":
1. Įtvirtintas miestas, kurį puola ir gina didvyriai.Troja.
2. Sugrįžimas.Odisėjas.
3. Ieškojimas.Jasonas ir Graalis. Šių laikų ieškojimas- Achavas ir Kafka.
4. Dievo savižudybė. Kristus.

Rasa Drazdauskienė nusprendė išskirti septynis siužetus, cituoju:

Pirmas siužetas – tai pabaisos įveikimas; [...]
Antras siužetas – vadinamoji Pelenės istorija [...]
Trečias siužetas – kelionė ir sugrįžimas; [...]
Ketvirtas ir penktas siužetai tiesiog vadinami tragedija ir komedija. [...]
Paskutinis, septintasis siužetas – atgimimas, kurio esmė ta, kad herojus dėl kokių nors įvykių ar susiklosčiusių aplinkybių tampa visai kitu žmogumi. [...]

žr. Rasa Drazdauskienė – Septyni siužetai

Ir nieko aš čia nepraleidau, čia tiesiog ponia Rasa taip skaičiuoja: koks šeštasis siužetas - galim patys sugalvoti.

Skaityti toliau...

Secret Obsession (I)

Priemiestyje, į kurį važiuoju kiekvieną savaitgalį tvarkyti obuolių - virti obuolienes ir obuolių sultis, - einant į autobuso stotelę tenka praeiti pastatą, kurį kruopščiai saugo po jo kiemą bėgiojantis šuo. Šuo didelis, ir kai įnirtingai aplodamas kiekvieną praeivį stoja ant dviejų kojų, priekinėmis remdamasis į tinklinę tvorą, tai atrodo, kad dar truputis - ir jis šoks per tą tvorą ir čiups įžūliuosius žmogėnus, praeinančius pro brangųjį Objektą.

Praeitą sekmadienį dar nenuėjus iki didžiojo šuns teko sutikti išvestą pasivaikščioti šunėką, kuris man kažkodėl buvo panašus į kiniečių imperatoriaus numylėtinę ir kuris lojo koketiškai, garsiai ir kvailai. Toji akivaizdžiai moteriškos giminės šunė atrodė ne tik kaip užsienietė, bet dar ir elgėsi kaip TV žvaigždė. Na, tokių mažų ir dar vedamų už pavadžio mes nebijom, pasiruošėm Objekto saugotojo aplojimui. Tačiau koks nustebimas buvo, kai priartėjus prie pastato pamatėm tą šunį, alpiai įsispoksojusį į nutolstančią kinietę. Į mus jis nekreipė jokio dėmesio.

O, neišmatuojama grožio jėga...

(bus daugiau)

Skaityti toliau...

Jokio įspūdžio!

Dar vienas įrašas iš ponios Sei Šionagon blogo:

Pamenu, kartą devintojo mėnulio mėnesį visą ilgą naktį ligi pat aušros pliaupė lietus. Rytą liovėsi, visu ryškumu suspindo saulė, bet sode ant chrizantemų dar kabėjo stambūs, vos besilaikantys lašai. Ant bambukinių tvorų ir namų draikėsi voratinklių siūlai. Lyg perliniai karoliai atrodė ant jų pakibę lašeliai... Sielą persmelkiantis grožis!

Saulei pakilus aukščiau, rasa, nusvėrusi liaunas šakeles, pamažu išgaravo, o šakelės, tarsi atsikračiusios naštos, stryktelėjo aukštyn...


Vėliau visiems papasakojau, kokį grožį regėjau. Tačiau kaip nustebau, kai žmonėms mano kalbos nepadarė jokio įspūdžio!

Skaityti toliau...

Kas pasikeitė?

Skaitau tūkstančio metų senumo blogą.

Šitą blogą vedė japonų imperatoriaus rūmų dama Sei Šionagon (rusai transkribuoja Сэй Сёнагон, todėl neaišku, kaip ten japoniškai iš tikrųjų su ta Š ar S raide). Vadinu tą tekstą blogu, o ne dienoraščiu, nes vis dėlto esu linkusi tuos rašymus priskirti labiau prie viešinimui tinkamo teksto, dalijimosi savo mintimis. Taip ir spėjama, kad Sei Šionagon pradėjo rašyti tekstus kaip asmeninį dienoraštį, tačiau patyrusi tų tekstų populiarumą (gal netyčia jos lapukus paskaitė koks meilužis ir susižavėjo), ji pradėjo labiau stengtis dėl publikos: tekstai tapo meniškesni, bet labiau suvaržyti.

Tekstas savo struktūra visiškai atitinka blogo požymius: nėra vienos bendros temos, atskiri įrašai pasakoja apie atskirus atsitiktinius įvykius arba įspūdžius, kartais atsiduodama lyriškiems pasidžiaugimams gamta, kartais dama susinervinusi pasakoja apie savo nesutarimus su kokiu įtakingu rūmų valdininku, džiaugdamasi ir didžiuodamasi ji atpasakoja kiekvieną jai pasakytą imperatoriaus žodį, žavisi imperatoriene, mėgsta aprašinėti svečių rūbus, apsimestinai droviai cituoja savo eiles, taikliai parašytas atsakant į kokio didiko raštelį. Dama, būdama išsilavinusi ir nelabai užsiėmusi, galėjo daugiau laiko skirti pamąstymams, pvz, tokiems:

Nesuderinami dalykai:

Nesusišukavusi moteris, dėvinti baltus šilkus.

Piliarožė, įsegta į garbanotus plaukus.

Grubus braižas raudoname popieriuje.

Apsnigta suklypusi trobelė. Jei dar krinta mėnesiena - vaizdas tin graudus.

Ryškiai šviečiant mėnuliui staiga pamatai nedengtą vežimą. Ir į tokius ratus įkinkytas puikus palšas jautis.

Išvertusi pilvą kėblina nėščia pagyvenusi moteris.

Subrendusi moteris išteka už jaunuolio. Jau tai bjauru, bet jei ji dar pavydi, skundžiasi, jog vyras laksto pas kitas...

Apkvaišęs mieguistas senolis. Barzdotas senis, graužiantis nuraškytas giles.

Bedantė senė kanda slyvą ir raukosi: rūgštu.

Dailus vyras su bjauria žmona.

Senyvas juodabarzdis nemalonios išvaizdos vyras žaidžia su vos pramokusiu kalbėti mažu vaiku.

Prasčiokė apsimovė purpurines plačkelnes. Mūsų laikais, tarp kitko, gali tai išvysti kiekviename žingsnyje.

Sargybos viršininkas su strėline ant diržo tikrina nakties sargybą. Net medžioklės drabužiai atrodo klaikiai. Juo labiau - o siaube! - raudoni gvardijos viršininko apdarai: jie iškart krinta į akis. Nedera taip apsitaisius maklinėti prie damų kambarių. Žmonėms jis iškart sukels panieką. Nepritardami tokiam elgesiui jie ims klausinėti: "Ar jūs ieškote kažko įtartino?"

Imperatoriaus gvardijos karininkas, tarnaujantis šeštojo rango dvariškiu ir galintis bendrauti su ponu kancleriu, savaime laikomas nuostabiu ir yra gerbiamas. Kaimiečiai bei užimantys žemesnes pareigas tiki, jog jis - ne šio pasaulio tvarinys. Jo akivaizdoje dreba iš baimės ir bijo pažvelgti į akis. Todėl ypač netinka, kai toks vyriškis sėlina kurių nors rūmų koridoriumi, norėdamas prasmukti į moterų kambarius.

Smilkalais persismelkusios vyriškio plačkelnės, užmestos ant širmos. Juk plačkelnių audinys labai sunkus, net jei jos žibinto šviesoje baltai švyti, tai apgailėtina.

Pareigūnas, galvojantis jog yra labai madingas su atviru viršutiniu apsiaustu, kuris prieš permesdamas per širmą sulanksto jį į siaurą žiurkės uodegą - ką gi, toks žmogus tiesiog netinka nakties budėjimui. Budintis karininkas turi laikytis atokiau nuo moterų sparno, taip pat kaip ir bet kuris penkto rango dvariškis.

O štai jau kitas blogo įrašas:

Mėgstu ir baltus debesis, ir purpurinius, ir juodus... Skriejančius vėjyje lietaus debesis taip pat.

Mėgstu stebėti, kai auštant tamsūs debesys pamažu tirpsta ir šviesėja. Rodos, kažkuriame kinų eilėraštyje pasakyta: "Spalva, dingstanti auštant..."

Nuostabu, kai plonos debesies draiskanos praplaukia pro akinančiai spindintį mėnulį.

Juk panašu į laiškus Nesutiktam Nepažįstamajam ar Neįvykusiai Draugystei? Aš tokia, aš taip mąstau, ar dabar supranti mane?

(ar ne tokią žinią duoda pasauliui dabartinių blogų rašinėtojai? :)))

Skaityti toliau...

Citatų turgus - I

I.

Kai žmogus neturi vaikų, jam belieka turėti knygų.

(Giedrė Kazlauskaitė. Knygybė)

II.

Ir viskas paprasta liberalios demokratijos išpažinėjui, kuriam kelrodė - Voltaire`ui priskiriama frazė: „Aš šlykščiuosi tuo, ką tu pasakei, tačiau ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti“. Arba V. Matulevičiaus atveju: „Man koktus tavo kinas, tačiau iki paskutinio atodūsio ginsiu tavo teisę jį rodyti visuose ekranuose ir per visas televizijas“.

(Valdas Vasiliauskas. Nurimkite, tai tik kinas)

III.

Adolfas Hitleris 1938-aisiais buvo siūlomas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti - praneša atn.lt. O kol kas - šiųmečiai fizikos laureatai: 2008-ųjų Nobelio fizikos premija antradienį buvo paskirta dviem japonų mokslininkams — Makoto Kobayashi ir Toshihide Maskawa — ir JAV gyvenančiam jų tautiečiui Yoichiro Nambu už elementariųjų dalelių kvarkų tyrimus.

Skaityti toliau...

Kelias

Gintaras Grajauskas
NUTYLĖTASIS JOBAS

už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau
tėra Nutylėtasis Jobas, iš anksto žinojęs

jog viskas, kas duota
bus atimta

ir Dievas nuo jo nusigręš

Cormac McCarthy knyga "Kelias" išties įspūdinga. Tai nėra hipių pamėgtas klaidžiojimas ieškant savęs ir pasaulio. Apokaliptinis pasakojimas apie tą kelio pabaigą, kurlink traukia galingoji mūsų civilizacija. Nors joje daug kūrėjų ir net gerų žmonių, bet geri žmonės paprastai pavieniai bailiai slapstosi, o blogieji kažkodėl moka suprasti vienas kitą iš pusės žodžio ir laikinai susivienyti. Norintys niekur nesivelti - nedaryti pasirinkimo - gauna keletą atokvėpio valandėlių, bet už tai sumoka naktimis - mirtinai tyliomis ir dar mirtiniau juodomis: žiurkės besisukančiame rate.

Nepasakoju knygos turinio, o tik plėnyse nubrėžiu kelias mintis, kilusias skaitant tą knygą. John Hillcoat jau sugalvojo tos knygos ekranizaciją, kada nors reiks tą filmą pažiūrėti, ne dabar.

Skaityti toliau...