Resentimento liga

Anot Gintauto Mažeikio, taip reiktų vadinti žmonių siekius atkartoti svetimas svajones, regėjimus ir nuotykius. Vadinasi, kai įpuolu į kokią knygą ar filmą, tai patiriu resentimento priepuolį. Nes pati negirdėtų nuotykių, potyrių ir vizijų nemoku nei patirti, nei įsivaizduoti. Svajonių paprastumas ir šabloniškumas taip pat byloja apie resentimento poveikį. Visi vartotojai serga resentimento liga, o dažni vartotojai ja serga nepagydomai. Jie nori sau atgaminti kaip galima daugiau skonių, kvapų, spalvų, formų, derinių, standartų, klišių, šablonų - visko, ką šviežiai pamatė per langelį, už slenksčio, už tvoros, kitoje pusėje.

Vakar pažiūrėjau par rusišką kanalą "Rosija" seniai stebėtą pokalbių laidą - "Kultūros revoliucija". Švydkojaus klausimas šį kartą buvo labai paprastas: "Ar futbolas yra muilo opera?". Suprantama, buvo pakviesti ir futbolo industrijos atstovai, kurie kaip įmanydami gyrė futbolo didingumą. Bet net ir kai kurie iš jų pripažino, kad muilo operos elementų pilna kiekvienose varžybose. Pradedant pargriuvusio futbolininko skausmo išraiškų, nukreiptų į filmavimo kameras, palete, baigiant Bekhemo reklamuojamais triusikėliais. Tačiau tiek futbolo darbuotojai, tiek jo atsidavę vartotojai sutiko, kad futbolą žiūrintys žmonės patiria tikrus jausmus, o muilo operų žiūrėtojai - falšyvus. Taigi, man ir kilo tas klausimukas: kaip žinoti, ar patiriamas jausmas yra tikras, paties žmogaus susikurtas, ar tik atkartotas, iš šalies vaizdo-garso išprovokuotas?

Skaityti toliau...

Apie sąrašų naudą

Randu Balse tokią žinutę, ištrauktą iš „The Times“ ir, suprantama, negaliu praleisti tokios temos:

10 knygų, kurių geriau neskaityti

Čia dėstoma, kad toks veikėjas Richard Wilson, parašęs knygutę „101 dalykas, kurio nereikia daryti prieš mirtį“, aiškina taip:

[...] įvairūs sąrašai su dalykais, kuriuos žmonės turi padaryti per savo gyvenimą, verčia juos jaustis taip, tarsi iki šiol jie būtų veltui leidę savo gyvenimą. Jis meta iššūkį ir klausia – kiek iš mūsų drįstų sukritikuoti klasika vadinamas knygas? numesti neįdomią knygą, net jei visą gyvenimą tau buvo kalta į galvą, kad ji yra lobis [...]

Na ir išvardyta bent dešimt knygų, kurių neverta skaityti, nepaisant jų oficialiai pripažinto genialumo statuso. Sąrašiukas man sukėlė kikenimo priepuolį vien todėl, kad bent septynios knygos iš išvardintųjų yra tos, kurių taip ir nepradėjau skaityti, nors jaučiu kakžkokį nepatogumą, gal net pareigą, net kai kurias nusipirkau, bet vis neprieinu iki jų, vis atsiranda kokia labiau viliojanti knyga. :))

Ir visgi aš tas knygas norėčiau perskaityti. Ir dar daug ką norėčiau padaryti. Bet labiausiai man patinka daryti ne ką nors pagal sąrašą, o tai, ką man papasuoja likimas ir atsiranda įkvėpimas (taigi, jau beveik minėtojo tame sąrašę "Kauliukų žmogaus" filosofija, bet pritaikau Richard Wilson pasiūlymą keisti kenksmingą veiklą nekenksminga). Jei papasuotųjų šansų tarpe pasitaiko kažkas iš sąrašų - gerai, jaučiu dar snobišką pasitenkinimą. O jei - ne, tai ką gi: tam ir yra sąrašai, kad į juos būtų galima atidėti užsiėmimus, kurių dabar nesinori daryti. :) Mane šis būdas veikia: atidėjusi įsipareigojimą į sąrašą, taip atleidžiu save nuo prievartos. Sąraše įsipareigojimas bręsta, jaukinasi ir kai atsiranda proga - aš jį atpažįstu ir meiliai pasišaukiu. Tegyvuoja sąrašai!

Skaityti toliau...

Racionalūs svajokliai

Naudoju šį blogo mechanizmą kaip užrašų knygelę, o ne kaip dienoraštį ar savo genialių minčių transliacijos stotį. Kodėl čia, o ne kukliai popieriuke ar droviai asmeniniame faile? Todėl, kad (a) esu pakankamai netvarkinga ir tingi, (b) nesigėdiju savo minčių, nors ir neturiu, ką pranešti kitiems, bet kadangi vis atrandu, ką galima pranešti sau... ;)

Dėl (a) punkto viskas aišku: visi popieriukai, iškarpos, failai ir įvairios nuorodos, kuriuos prigaminau per savo gyvenimėlį, labai sėkmingai pasimetė arba, jei ir dūla sudėlioti apdulkėjusiose dėžutėse, tai neturiu nei noro, nei laiko juos peržiūrėti, sisteminti, katalogizuoti ar dar kažkaip tvarkyti. Kompuose irgi pridėliota visko, bet kai išmetinėjau kompą, tai net tingėjau peržvelgti, ar nėra jame ko įdomaus, ką reiktų perkelti. Tokiu būdu tas tolimas serveris, kuriame įtaisiau savo Bokštelį, tampa patikimiausiu ir ilgalaikišku mane sudominusios informacijos kaupikliu. Nuorodos, įspūdžiai apie perskaitytas knygas, pamatytus filmus, gal ateis laikas, kai ir patiekalų receptus užsirašinėsiu :))

Punktas (b) toks savotiškas: lyg ir suprantu, kad skelbiuosi viešoje erdvėje, tačiau visiškai blaiviai suvokiu, kad tikimybė, jog kažkas nepažįstamas susižavėjęs atsilieps ir panorės dalintis savo mintimis, yra lygi nuliui. Peržiūrėjusi įvairius blogus matau, kad skaitinėtojų gal ir daug būna (aš, va, irgi skaitinėju), o persimeta komentarais vis ta pati sava chebrytė. Todėl įsivaizduoju save kaip tuos diedukus, kurie troleibuse kalba patys su savim, vieni keleiviai pasiklauso prunkšdami, kiti nekreipia dėmesio, o būna, kad netyčia prisėdusi panaši persona pradeda atitarinėti ar savo monologą žiebti. :)

Bet vis dėlto aš čia lyg ir teisinuosi prieš kažką - netyčia užklydusį anonimą? supratingąjį Fantą? tylinčius šešėlius? O todėl, kad matau, jog blogeriai, forumiečiai, čatininkai - asmenys, kurie nori eksponuotis. Nori būti išgirsti, nori būti paveikūs, žavintys, užburiantys. Vienu žodžiu, nori užkariauti - gal vieną vienintelį žmogų, o gal plačiausią auditoriją. Ir amžius jų jaunatviškas labiau apie ekspansiją byloja, o ne apie vienišą kiūtojimą visų pamirštame kampelyje. Ypatingai drąsiai ir nekompleksuotai reiškiasi 20-30-mečiai. Būtent jie plėtoja tą virtualios asmenybės formavimo procesą, kuriam palankiausias yra dienoraščio žanras. Čia jie aprašo save tokius, kokius save mato, kokiais norėtų būti. Pasakodami kasdienius nutikimus iš savojo realaus gyvenimo, apsakydami savo jausmus, potyrius, nuotaikas - jie viską persijoja per savo filtrą, parodo per savo akinius. Ir randu žavią merginą, romantikos miglele apsigaubusią damą, save vadinančią laume-ragana, romantiniu alkoholiku ir idėjiniu proletaru nuo jaunystės pasivadinusį savitų aforizmų skelbėją, klausyti, skaityti, matyti ir žaisti mėgstantį vaikiną, o tiksliau - visą jų draugiją. Nuosekliais tyrimais užsiimti tingiu, bet jau dabar esu tikra, kad dažniausiai interneto dienoraščius veda jauni žurnalistai. Savirealizacija. Tiek studijuota, o juk ir potraukis buvo, tačiau gyvenime, pasirodo, niekam nereikia tavo rašinėjimų, kylančių iš kūrybiškos dūšios, o reikia arba pagal šefo nurodymus kalti svetimą savo patirčiai ir polinkiams temą, arba tiesiog tik popieriukus redakcijoje nuo vieno stalo prie kito nešioti. Och, kiek reikia sveiko proto, kad nenusiviltum tokia kasdienybe, ir kiek reikia polėkio, kad visa tai kompensuotum romantiškomis, viliojančiomis, guviomis savo virtualių asmenybių savybėmis. Viena mergina taip save ir apibūdino - racionali svajoklė.

Racionalių svajoklių karta - gražiai skamba, ar ne? Gal truputį ir man norisi prie jų prisidėti...

Skaityti toliau...

Dvi moterys, kurias gerbiu

Radau pranešimą Paskelbti pretedendai į nacionalinę kultūros ir meno premiją. Pacituosiu visą, gal lrytas nelabai įsižeis:

Lietuvos kultūros ministerija paskelbė pretendentus į šių metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Devyniolikos pretendentų sąraše - garsios įvairių sričių meno ir kultūros veikėjų pavardės.
Aktorę Rūtą Staliliūnaitę-Matulionienę rekomendavo Kauno menininkų namai, o žurnalistę Nijolę Angelę Baužytę - LRT ir Valstybinis jaunimo teatras, fotomenininką
Vitalijų Butyriną - Vilniaus apskrities kultūros centras.
Premiją gali gauti ir kino režisierius Algimantas Puipa, kurį rekomendavo VšĮ „Uljana Kim ir ko“.
Rašytoją Ramutę Skučaitę rekomendavo NVO konfederacija vaikams, o dainininkę Veroniką Povilionienę - Vilniaus mokytojų namai ir AGATA.
Portretų meistras fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius - Lietuvos fotomenininkų sąjungos kandidatas.
Knygos dailininką Eugenijų Karpavičių rekomenduoja Lietuvos dailininkų sąjunga, dainininkę Juditą Leitaitę - Lietuvos nacionalinė filharmonija, rašytoją Henriką Algį Čigriejų - Lietuvos rašytojų sąjunga.
Neries krantus meilės užrašais papuošęs vizualaus meno menininkas Gitenis Umbrasas, kurį rekomenduoja Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrija.
Kitą vizualaus meno menininką Artūrą Railą rekomenduoja ŠMC, o neseniai Vincento van Gogho vardo apdovanojimą pelniusį Deimantą Narkevičių - Lietuvos institutas.
Vertėjas ir poetas Antanas Gailius - Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos atstovas.
Džiazo ir vizualaus meno menininką Vladimirą Tarasovą rekomenduoja „Baltų lankų“ leidyba, o kompozitorę Ramintą Šerkšnytę - Lietuvos kompozitorių sąjunga.
Kompozitorių Giedrių Kuprevičių rekomenduoja Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos kompozitorių sąjunga. Rašytoją Vandą Juknaitę - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, atlikėją ir pedagogą Algirdą Budrį - Kauno valstybinė
filharmonija.

Ir dar pacituosiu komentarą:

Na, šį kartą visai padori kompanija, išskyrus J.Leitaitę.

Nutylėdama apie ŠMC ar kalinių pasiūlytus pretedentus, nes jų pavardės nieko man nesako, galėčiau dar suabejoti garsiojo "Nuodėmės užkalbėjimo" autoriaus kandidatūra, bet tiek to. Povilionienei premija, jau sakykim, paskirta, nes taip pat turi tuos santykius su vėžiu, o A.Masiulis taip ir numirė nepasiūlytas.

Tačiau džiaugiuosi matydama šiame sąraše paminėtas dvi moteris, kurioms jaučiu pagarbų susižavėjimą:

Skaityti toliau...

Genai ir ideologija

Toks knygos viršelis man labiau patinka nei lietuviškasis. Nors knygą išleido mano gerbiama leidykla "Kronta" - knygų mugėje matydama penkiolikmetę mergaičiukę primenančią leidyklos direktorę Jolantą Rimšienę galvojau sau "iš kur mergaitei tiek drąsos?". Mat "Kronta" pradėjusi nuo užtikrinto biznio - vadovėlių leidimo, dabar vis dažniau imasi leisti nekonjunktūrinius leidinius. Paminėsiu, kad tai jie išvertė ir išleido kroatų, bosnių autorius, o šviežiausia naujiena - Gedos verstas Koranas, mačiau, Akademknygoje užima topinę pirmą vietą.

Taigi, skaitau nyderlandų autorės Tessos De Loo romaną "Dvynės". Kadangi pastarosiomis dienomis vis tenka paskaityti teiginius ir neiginius dėl sovietmečio poveikio žmonėms, tai perskaitytasis knygos tekstas labai pradėjo rezonuoti su Nerijos Putinaitės ar Dainiaus Pūro mintimis. Mat knygoje pasirinkus dvynių schemą išvedžiojama, kaip galėtų vienus ir tuos pačius žmones paveikti skirtingos aplinkos. Šešiametės dvynukės iš Kelno buvo išskirtos po tėvų mirties: vieną pasiėmė auginti senelis ir dėdė vokiškame kaime, kitą elegantiška močiutė išvežė ir perdavė Nyderlanduose sukūrusiam šeimą tėvo pusbroliui. Visa tai įvyko prieš septyniasdešimt metų ir visus tuos metus vaikystėje buvusios neatskiriamos, viena kitos puselėmis besijautusios mergaitės augo, brendo ir seno skirtingose šalyse. Viena jaunystę praleido tarnaudama šeimininkams įgyjančių galią nacių šalyje, o kita - galėjo lavinti savo muzikinę klausą ir balsą laisvų kairiųjų pažiūrų dėdės olandiškoje šeimoje. Ir nors abi dvynės sugeba kritiškai vertinti savo aplinką ir analizuoti priežastis bei pasekmes, tačiau vis tiek jų pažiūros pasidarė nesuderinamos. Kiekviena iš jų matė tai, ko kita nepajėgi net suprasti. Kiekviena iš jų jau turi savo ideologiją, kurią įdiegė ne kokia nors propaganda, o karti patirtis.

Tekste daug ginčų, galima sakyti - net diskusijų, ir man vis norėjosi žymėtis knygų puslapius ir perrašinėti citatas. Kol neatradau tokią pastraipą, pasakojančią, kaip po eilinio pasikeitimo nuomonėmis apie Hitlerį ir kiek dėl to kalti vokiečiai, viena iš seserų - Ana - mąsto sau:

Atrodo, kad jos įsitraukė į demonstratyvų karą. Jos svaidėsi tūkstantį kartų girdėtais, nuvalkiotais argumentais, iš pirmo žvilgsnio susijusiais su jų tarpusavio santykių esme, nors iš tikrųjų - su didesniais, aplink jas pačias egzistuojančiais dalykais. Dalykais, išslysdavusiais iš regėjimo lauko, kai tik norėdavai į juos įdėmiau įsižiūrėti.

Tikrai, kaip sunku įsižiūrėti į tuos didesnius, plačiau apimančius dalykus. Daugelis pasitenkina užsikabinę už kokios smulkmenos, pavarto ją ir triumfuoja: štai matot, įrodžiau, kad anas neteisus, aš geriau svarstau...

Skaityti toliau...

Ar tik rūbai mainos?

Pirmiausiai man mintis kilo apie aprangą.

Todėl, kad šeštadienį grįžtant 26-tu autobusu namo iš daržo (o tai reiškia, kad buvau įprastai daržininkiškai apšiurusi ir maniau turinti teisę taip atrodyti - vargšė užguita žemės darbininkė), Kalvarijų turgaus sustojime įlipo dvi damos. Kad jos buvo labai ir labai pagyvenusios, - pamačiau tik vėliau, kai išvydau jų rankas. O taip pažiūrėjus atrodė kaip žydinčios keturiasdešimtmetės: saikingai pasidažiusios, gražiai sušukavusios įvairių medaus atspalvių plaukus, maloniais švytinčiais veidais. Vežėsi krepšelius su pirktais pomidorais, agurkais, dar kažkokiomis daržovėmis... O jau apsirengusios buvo sukrečiančiai - gal reiktų tą stilių pavadinti "piknikų" stiliumi, - plazdenančios bliuzelės, stilingas sijonas vienai ir kelnės iki blauzdų kitai, o jau batukų grakštumas...

Kodėl taip uždususi žaviuosiu? Todėl, kad tokių vaizdų autobuse seniai neregėjau. Autobusais dabar važinėja tokia publika, į kurią įsižiūrėdama ilgai spėlioju, kas tose plačiose beformėse kelnėse ir bespalvėje palaidinėje slypi - vyras ar moteris? Iš veido, figūros, laikysenos irgi ne ką daugiau aiškumo gaunu...

Daugiausia tokių neaiškių tipažų važiuoja dienos metu - į parduotuves, į turgus, kurgi kitur :) Rytais daugiau matyti biuro stiliaus moteriškių ar moksleivių. Vakarais - vien jaunimas, bet čia jau kitos mados, nors kartais irgi neskiriu, kur berniukas, o kur mergaitė.

Tačiau dienos metu savo vieninteliam tokiam prasmingam užsiėmimui - parduotuvėms - atsiduoda namų šeimininkės, pensininkės ir bedarbiai. O atrodo visi ir visos vienodai, skiriasi tik švaros (ar nešvaros) kvapu. Ir žiūrėdama į juos aš sau galvoju: o kur dingo tas gražutės žilaplaukės močiutės personažas - su rimtu kostiumėliu ir ruda rankine? O kur dingo putlios šeimininkės personažas - su kvarbatkiniu sijonu ir pūstarankovių bliuzele? O kur dingo oraus senučiuko personažas - su kostiumu ir megzta liemene? O atsimenat, kaip Polanskio "Oliveryje Tviste" maži benamiai valkatos oriai vilkėjo surdutus ir net cilindrus?

Kodėl žmonės taip apsileido savo aprangos atžvilgiu? Tik nesakykite, kad dėl skurdo. Manau, kad Humanoje ne vieną moteriškai romantišką skudurėlį už kelis litus būtų galima atrasti, bet romantiškus skudurėlius perka tik ponios savo naujametiniams persirengimo vakarėliams, o paprastoji publika ieško ko nors beformio ir bespalvio. Kodėl žmonės taip pradėjo neigti savo išvaizdą?

(taip žmonės išsiruošdavo kadaise į Pabradės turgų)

(taip dabar atskuba į grandiozinį Vilijampolės Turgus-Market atidarymą)

Skaityti toliau...